Atsakyti į pirmuosius du klausimus sunku. Tiek armėnai, tiek azerbaidžaniečiai turi gerą istorinį pagrindą reikšti teises į šį vaizdingą kalnuotą regioną, kurio pavadinimas reiškia „Juodųjų kalnų sodas“. Kalnų Karabachas de jure yra Azerbaidžano dalis, bet nuo 1994 m. jis de facto buvo armėnų valdoma „Arcacho respublika“ – darinys, nesulaukęs tarptautinio pripažinimo. Nė vienos pusės teiginiai nėra teisingi. Abi jos dažnai klysdavo, elgdamosi neprotingai ir provokuojamai – būtent dėl to ir kilo naujausias karas.
Paaiškinti, kodėl tai svarbu, yra lengviau. Konfliktas įtraukė tris dideles valstybes: Turkiją, remiančią Azerbaidžaną; Rusiją, palaikančią draugiškus ryšius su abiem kariaujančiomis pusėmis, ir Iraną, kuris yra jų kaimynas. Jį atidžiai stebi Europos Sąjunga (nesėkmingai mėginusi tarpininkauti, kad būtų atkurta taika) ir Jungtinės Valstijos (iš vienos pusės stumiamos įtakingos armėnų diasporos, iš kitos – naftos ir dujų interesų Azerbaidžane).
Vienas nerimą keliantis dalykas – kad kautynės gali eskaluotis ir rimtai įtraukti kurią nors iš pašalinių valstybių. Dar svarbiau, kad šis karas žymi Vakarų įtakos regione pabaigą. Rusija nori pakartoti Sirijoje pasiektą diplomatinę sėkmę ir kuklų karinį įsitraukimą paversti strategine pergale. Vienas iš jos elementų būtų rusų taikdariai regione, o kitas – taikos procesas „Astana 2“, įtraukiantis Iraną ir Turkiją, bet atribojantis ES ir JAV.
Vienas nerimą keliantis dalykas – kad kautynės gali eskaluotis ir rimtai įtraukti kurią nors iš pašalinių valstybių.
Šis karas yra palankus Rusijai ir kitais atžvilgiais. Kad ir kas pralaimėtų, jiems reikės Kremliaus apsaugos. Kad ir kas laimėtų, jie bus dėkingi. Rusija parduoda ginklus Azerbaidžanui, bet taip pat išlaiko karinę bazę Armėnijoje (ir taip pat parduoda jai ginklus). Abi šalys nepatenkintos savo ryšiais su Rusija, bet nė viena neturi alternatyvos. Priėjimo prie jūros neturinti Armėnija bijo Turkijos. Azerbaidžanas žino negalįs visokeriopai kliautis Recepu Tayyipu Erdoganu.
Labiausiai pralaimi Vakarai. Jie netenka įtakos Juodojoje jūroje, Kaukaze ir Vidurio Azijoje – regionuose, kur vos prieš 15 metų Vakarai atrodė tampantys kelrode žvaigžde, statydami vamzdynus, lavindami elito narius, skatindami vystytis pilietinę visuomenę ir kurdami naujas saugumo struktūras.
Turkija, didžiausia NATO narė šiame regione, kelia problemų, o sprendinių neatneša. Kinijos didėjanti galia yra itin svarbi žvelgiant iš ilgalaikės geostrateginės perspektyvos. Tačiau kol kas Rusija ir vėl vadovauja savo buvusioje imperijoje. Paskutinis Vakarų įtakos bastionas yra Sakartvelas, bet jame demokratija silpnėja, o ekonomika apimta sumaišties. Rusija galėtų pareikalauti koridoriaus per Sakartvelą, kad suteiktų Armėnijai pagalbą (karinę arba „humanitarinę“). Jeigu priešintųsi šiam reikalavimui, Tbilisio valdžia sulauktų tik menkos išorinės paramos; jeigu nusileistų arba turėtų susitaikyti su įvykusiu faktu – būtų dar labiau pabrėžtas jos pažeidžiamumas ir izoliacija.
Ne mažesnė negu Vakarų apatija yra Armėnijos arogancija. Naujoji reformoms palanki valdžia Jerevane tęsė savo kleptokratinių pirmtakų politiką nieko neveikti ir nesiėmė jokių rimtų pastangų derėtis su Azerbaidžanu. Armėnai manė, jog juo ilgiau kontroliuos Kalnų Karabachą, juo didesnė tikimybė, kad pasaulis susitaikys su šios teritorijos užgrobimu. Tai nesuveikė. „Arcachas“ yra didelės gyventojų dalies netekusi marionetinė valstybėlė, visiškai priklausoma nuo Armėnijos bei jos turtingos išeivijos ekonominės ir karinės paramos. Žmogiškoji kaina – milžiniška. Šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių, prieš 25 metus pabėgusių į Azerbaidžaną nuo armėnų valdymo, tebegyvena vargingai. Dėl visų šių priežasčių politinė atmosfera išlieka itin kaitri.
Kariniu požiūriu Armėnija tegali gintis. Ji neįstengs laimėti lemiamos pergalės prieš Azerbaidžaną – daug didesnę ir turtingesnę šalį. Armėnų geriausia viltis – diplomatinė parama iš išorės.
Tačiau tai vargu ar išsipildys. Susiskaldžiusiems ir kitur dėmesį sutelkusiems Vakarams sunku įkvėpti entuziazmo net ir opozicijai Baltarusijoje, kuri yra daug įtikinamesnė kandidatė sulaukti paramos. Prieš 20 metų Europos saugumas Vašingtone buvo „karšta tema“, sulaukdavusi plataus abiejų pagrindinių partijų palaikymo. Dabartinė administracija laiko ES priešininke, o sąjungininkes Europoje – nedėkingomis arba neatsargiomis. Bideno administracija šią padėtį galėtų mėginti taisyti, bet ne artimiausiu laiku ir ne užtikrintai.
Kariniu požiūriu Armėnija tegali gintis. Ji neįstengs laimėti lemiamos pergalės prieš Azerbaidžaną – daug didesnę ir turtingesnę šalį. Armėnų geriausia viltis – diplomatinė parama iš išorės.
Rusija nedemonizuos Azerbaidžano, paskelbdama jį agresoriumi arba naujo armėnų genocido vykdytoja. Ji siekia geresnių ryšių su Baku režimu dėl komercinių (tranzito, naftos, dujų) ir geostrateginių priežasčių. Rusijos elitas susiskaldęs: draugauti su Azerbaidžanu gali būti pelninga. Vėliausių kautynių 2016 metais pamoka yra aiški – Armėnija nesulaukė jokios naudingos paramos iš Rusijos, Kremliaus vadovaujamos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos, Europos Sąjungos arba Nepriklausomų Valstybių Sąjungos.
Jeigu Azerbaidžanas iki susitariant dėl paliaubų susigrąžins bent dalį teritorijos, Baku vadovybė iš dėkingumo suartės su Maskva. Rusija galėjo paremti Armėniją, bet to nepadarė. Jeigu kautynės greitai pasieks aklavietę arba padėtis taps blogesnė negu anksčiau, Azerbaidžanas pasimokys, kad kliautis Turkija buvo klaida. Tai irgi paskatins suartėjimą su Rusija.
Iranas irgi stebi šį konfliktą įdėmiai ir entuziastingai. Bet kokia baigtis, pabrėžianti jo įtaką regione, padės atšipinti JAV sankcijų ašmenis. Turkija atrodo nervingesnė. Ji turi palaikyti Azerbaidžaną dėl abiejų šalių gilių kalbinių ir etninių ryšių. Tačiau prezidentas Erdoganas turi spręsti daugybę kitų reikalų, įskaitant karus Sirijoje ir Libijoje bei aštrią konfrontaciją su Graikija. Jis nenori naujos nesantaikos su Rusija. Turkija įsikištų, kad neleistų Azerbaidžanui pralaimėti, bet skatins savo mažesnįjį sąjungininką pasitenkinti kuklia pergale.
Sprendimai, kurie kadaise būdavo priimami Vašingtone, Londone, Berlyne ir Briuselyje, bent jau iš pažiūros atrodydavę kaip daugiašalė, taisyklėmis pagrįsta sistema, dabar priimami Maskvoje, Ankaroje ir Teherane, remiantis negailestinga jėgos politika. Visa tai padeda plėtoti Vladimiro Putino „Naujosios Jaltos“ pasaulio viziją, kai galingosios valstybės viską nusprendžia, o mažosios būna priverstos vykdyti, kas joms liepiama.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
