Kiekvienas teisingumo siekiantis žmogus gali ginčyti, prašyti aukštesnės instancijos teismo patikrinti ir pakeisti žemesnio teismo sprendimą. Juk kiekvienas iš mūsų, teisėjų, dedame visas pastangas, kad žmonės teisme be baimės gintų teisybę ir čia rastų teisingumą.
Visi galutiniai, pabrėžiu – neįsiteisėję (pirmosios instancijos teismų sprendimai įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui (30 dienų), jeigu sprendimas nėra apskųstas), teismų sprendimai gali būti apskundžiami per 30 dienų, o vadinamosios tarpinės procesinės nutartys (pvz., dėl laikinųjų apsaugos priemonių (turto arešto ir pan.) taikymo) – per 7 dienas nuo jų priėmimo arba nuo nutarties kopijos įteikimo dienos. Šių terminų laikytis privalu, tačiau juos praleidus dėl svarbių priežasčių galima prašyti teismo praleistą terminą atnaujinti.
Statistika rodo, kad per metus Lietuvoje apskundžiama tik apie 6 proc. pirmosios instancijos teismų sprendimų, o panaikinama mažiau kaip 2 proc. apskųstų sprendimų.
Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos, pvz., liga, sutrukdžiusi laiku pateikti skundą, netinkamai (pavėluotai) įteikti teismo procesiniai dokumentai ir pan. Esant tokioms aplinkybėms galima kreiptis į sprendimą priėmusį teismą ir prašyti atnaujinti apskundimo terminą. Žinoma, tokiame prašyme turi būti surašytos minėtos svarbios termino praleidimo priežastys, pridėti įrodymai, pagrindžiantys atnaujinimo būtinumą.
Teismui nusprendus praleistą terminą atnaujinti, apeliacinis ar vadinamasis atskirasis skundas perduodami nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Net ir tada, kai atmetamas praleisto termino atnaujinimo prašymas, dar galima teikti atskirąjį skundą.
Kartais žmonės klausia: kas vyksta, kai sprendimas apskundžiamas, ar byla nagrinėjama iš naujo? Tikrai ne. Apeliacinėje instancijoje tikrinamos tik paties apelianto (sprendimą apskundusio žmogaus) skunde nurodytos konkrečios abejonės, pvz., dėl netinkamai įvertintų aplinkybių, įrodymų nepakankamumo, netinkamo jų įvertinimo, dėl padarytų teisės taikymo ir aiškinimo klaidų ar kt. Šioje instancijoje taip pat tikrinamas teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, t. y. ar jame nėra absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų: ar pakanka motyvų, ar jis tinkamai argumentuotas, ar teismo sprendime nėra spręsta dėl į teismo procesą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų ir pan.
Vis dėlto ginčyti galima ne kiekvieną teismo ištartą žodį. T. y. negalima skųsti teismų nutarčių, kuriomis sprendžiami tarpiniai, bylos eigai įtakos nedarantys, pvz., įrodymų išreikalavimo ar atsisakymo juos išreikalauti, klausimai. Bet tai tėra išimtis, netrukdanti žmogui ieškoti teisingumo.
Prieš keletą metų teismų sistema suprato, kad ieškant teisingumo negali būti jokių apribojimų ir jų atsisakė, t. y. buvo panaikintas piniginis ribojimas. Iki 2011 m. spalio 1 d. galiojo draudimas (išskyrus keletą išimčių) apskųsti teismo sprendimą apeliacine tvarka, jei ginčo suma neviršijo 250 Lt. Šiuo metu galiojantys apribojimai yra susiję su proceso ypatumais, pvz., negali būti skundžiami apeliacine tvarka sprendimai už akių ar teismo įsakymai. Tačiau tai nereiškia, jog dėl jų prieštarauti apskritai negalima: tiesiog įstatyme nustatyta speciali jų peržiūros ar užginčijimo tvarka.
Dar noriu pastebėti, kad teismų sprendimai nėra skundžiami taip dažnai kaip gali pasirodyti per televiziją stebint ar spaudoje skaitant kriminalų skiltis: žiniasklaida dažniausiai viešina atgarsių sulaukusias problemines bylas, kurių teismų praktikoje nėra tiek daug. Iš tiesų statistika rodo, kad per metus Lietuvoje apskundžiama tik apie 6 proc. pirmosios instancijos teismų sprendimų, o panaikinama mažiau kaip 2 proc. apskųstų sprendimų.
Prof. dr. Egidija Tamošiūnienė yra Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė
