Kaip taip nutiko, kad didžiausios ir stipriausios pasaulyje šalies elitinių pajėgų kariai buvo nukauti ir pralaimėjo jiems primestą mūšį? Kodėl seržanto La Davido Johnsono kūnas buvo rastas tik po dviejų dienų? Garsusis senatorius Johnas McCainas pareikalavo atsakyti į šiuos ir kitus klausimus. Kiti, mažiau karingi, senatoriai susirūpino sužinoję, kokio dydžio JAV pajėgos dislokuotos Nigerio Respublikoje. Nenuostabu, bet ne vienas tuo metu pirmą kartą sužinojo, kad Nigeris ir Nigerija yra dvi skirtingos valstybės.
Būtent dėl JAV kilusio triukšmo į viešąją erdvę pateko tokia informacija apie šią specialiųjų pajėgų operaciją, kuri šiaip laikoma po devyniais užraktais. Todėl nepraleiskime progos ją patyrinėti atidžiau. Kas šiandien žinoma?
Visos specialiųjų pajėgų operacijos kruopščiai planuojamos. Ir svarbiausia dalis yra ne šturmas, o saugus atsitraukimas.
JAV, Prancūzijos ir Nigerio specialiosios pajėgos spalio 3 d. pradėjo vykdyti operaciją „Obsidian Nomad“. Kaip operacijos dalis buvo numatyta vienos islamistų kovotojų rengimo stovyklos ataka, tikintis sučiupti trečią pagal rangą Islamo valstybės pasekėją Nigeryje. Visos specialiųjų pajėgų operacijos kruopščiai planuojamos. Ir svarbiausia dalis yra ne šturmas, o saugus atsitraukimas. Būtent nepavykęs atsitraukimas tapo katastrofos priežastimi 1993 m. Mogadiše, Somalyje. Katastrofos, kuri vėliau buvo įamžinta knygoje „Juodojo vanago žūtis“ („Black Hawk Down“) ir to paties pavadinimo kino filme. Galima sakyti, kas panaši situacija nutiko ir Nigeryje.
Pagal planą stovyklą turėjo šturmuoti dvi grupės. Pirmoji, sudaryta iš prancūzų ir amerikiečių karių, turėjo atvykti sraigtasparniais iš Malio. Antroji turėjo imituoti patrulinį reidą automobiliais pasienyje su Maliu, vėliau taip pat pasukti stovyklos link. Planas, kaip įprasta, sugriuvo dar neužvedus sraigtasparnių variklių – dėl oro sąlygų pirmoji grupė negalėjo pakilti į orą. Tačiau informacija apie islamistų vadeivos buvimą stovykloje atrodė „labai tikėtina“, todėl antrai grupei buvo pavesta užduotį vykdyti vienai.
Dvylikos JAV ir trisdešimties nigeriečių karių grupė tą puikiai atliko, tačiau stovykla pasirodė esanti tuščia. Taip dažnai nutinka ir ne tai tapo nelaimės priežastimi. Blogiausia, kad teko keisti maršrutą bei judėjimo greitį ir nubraukti visus išankstinius atsitraukimo planus. Vietoje to buvo apsistota islamistams prijaučiančiame Tongo Tongo kaime, esančiame netoli Malio sienos, tikintis gauti informacijos apie ieškomą grupuotę.
Pasak vieno operacijos dalyvio, kaimo seniūnas padarė viską, kad karius kuo ilgiau užlaikytų kaime. Įtarimą turėjo sukelti ir du vietiniai, ryte tyliai išsistūmę motociklus ir užkūrę juos tik pakankamai toli nuo kaimo, kad nesigirdėtų dirbančių variklių garsas. Spalio 4 d., apie vidurdienį, pajudėjusi iš kaimo grupė beveik iš karto pateko į pasalą. Apie tai nedelsiant buvo pranešta vadovybei, kuri tuoj pat pasiuntė bepilotį žvalgybinį aparatą į įvykio vietą – tą buvo nesunku padaryti, kadangi Nigerio sostinės Niamėjaus apylinkėse jau ne vienerius metus veikia šių aparatų bazė.
Galima spėti, kad iš pradžių pasalą surengusių islamistų ugnis nebuvo labai stipri, nes tik po valandos nuo kontakto grupė paprašė pagalbos. Darytina prielaida, kad mėginimas išsiversti savo jėgomis buvo grupės vado, JAV reindžerių kapitono klaida. Nedidelė, lengvai ginkluota grupė buvo sustabdyta, ir netrukus į šią vietą įprastais islamistų gretose pikapais sulėkė papildomos priešo pajėgos, ginkluotos minosvaidžiais, granatsvaidžiais ir automatiniais šaunamaisiais ginklais. Dar blogiau – dalis JAV karių, trys „žaliosios beretės“ ir vertėjas su automobiliu buvo atkirsti nuo grupės ir nuvažiavę apie 1,5 km, pateko į kitą pasalą. Greičiausiai dėl šios priežasties vėliau dvi dienas teko ieškoti žuvusio seržanto La Davido Johnsono kūno.
Nedidelė, lengvai ginkluota grupė buvo sustabdyta, ir netrukus į šią vietą įprastais islamistų gretose pikapais sulėkė papildomos priešo pajėgos, ginkluotos minosvaidžiais, granatsvaidžiais ir automatiniais šaunamaisiais ginklais.
Situaciją išgelbėjo sąjungininkai prancūzai – į pagalbą skubiai atskrido Niamėjuje dislokuoti naikintuvai „Mirage 2000“. Deja, atakuoti pabūklais ir bombomis jie negalėjo, kadangi buvo didelė tikimybė kliudyti sąjungininkų pajėgas. Tačiau skraidydami pažeme jie sustabdė islamistų atakas ir privertė šiuos išsibėgioti.
Už valandos sraigtasparniais iš Malio atvyko prancūzų specialiosios pajėgos su keliolika amerikiečių „žaliųjų berečių“. Taip greitai sureaguoti pavyko todėl, kad ši grupė buvo pasirengusi jau iš vakaro, tik sustabdyta blogų oro sąlygų. Netrukus į vietą atvyko ir papildomos nigeriečių pajėgos. Visi jie čia išbuvo dvi dienas, kol buvo surastas paskutinio žuvusio amerikiečio kūnas. Kaip pasakė JAV Gynybos sekretorius gen. Jimas Mattisas – JAV kariai niekada nepalieka savų („The U.S. military does not leave our troops behind“).
Visa ši ilga ir liūdna istorija turi vieną pagrindinę priežastį. Ir tai tikrai ne amerikiečių karių pasirengimas kautis. Problema yra per mažos ir per menkai aprūpintos specialiosios pajėgos, išmėtytos po visą pasaulį. Ši į pasalą patekusi reindžerių grupė vyko paprastais, nešarvuotais automobiliais, iš kurių vos du buvo ginkluoti kulkosvaidžiais – vienas jų buvo sunaikintas minosvaidžio mina, o antras atkirstas nuo pagrindinių pajėgų ir taip pat sunaikintas.
Tačiau yra ir geroji pusė – itin glaudus prancūzų ir amerikiečių bendradarbiavimas tiek karinėje, tiek politinėje srityse. Tik tai leido neįtikėtinai greitai – per valandą nuo pagalbos prašymo – atvykti į mūšio vietą ir tiesiogine prasme išgelbėti į pasalą patekusią grupę nuo didesnių nuostolių. Tai nebūtų įmanoma nei be karinės vadovybės susitarimo, nei be diplomatų pastangų „atidaryti“ sienas sąjungininkų pajėgoms tarp valstybių, nes islamistams tokios sienos neegzistuoja. Taigi, pralaimėtas vienas nedidelis mūšis, tačiau laimimas karas.
Kartu tai yra pamoka ir Lietuvai – siųsdami savo karius į „karštus“ taškus privalome juos maksimaliai gerai aprūpinti. Atliekančio pareigą kario ir piliečio gyvybė mums turi būti absoliuti vertybė. O siųsti juos ten taip pat privalome. Kodėl? Todėl, kad mes esame kolektyvinės gynybos dalis, vieni kitus paremiame ten, kur tuo metu reikia.
Nepamirškime, kad Lietuvoje ir kitose Baltijos regiono šalyse šiandien yra kariai iš beveik visų NATO šalių. Jie yra už šimtų ir tūkstančių kilometrų nuo namų ne todėl, kad neturi ką veikti. Tiesiog šiandien yra tokia padėtis – neparemsime vieni kitų, atsidursime ten, iš kur pradėjome stotis ant kojų prieš beveik trisdešimt metų. Tai – ne tik materialinės vertybės, visų pirma tai yra laisvė. Laisvė kalbėti, laisvė judėti, laisvė būti savo valstybės piliečiu.
