Televizijose vienas kitą keičiantys apžvalgininkai piešia niūras perspektyvas ir kalba apie naujas grėsmes ir naujas taktikas. Taip, peilis ir automobilis vis dažniau tampa pagrindiniu išpuolio ginklu, o Ispanijoje rastos planuojamam teroro aktui sukauptos dujų talpos buvo pavadintos „siaubingu radiniu“.
Ar matome naują terorizmo veidą? Jeigu taip, tai koks jisai yra? Kiek tai pavojinga, ir kokia terorizmo grėsmės tikimybė Lietuvoje? Patikslinsiu, kad kalbėsime apie su islamistinėmis organizacijomis siejamą terorizmą.
Girdime kalbas apie šimtus tūkstančių džihadistų, užplūdusių Europą. Tačiau galime konstatuoti keletą aplinkybių, dažniausiai nepatenkančių į politikos apžvalgininkų akis – didžioji dalis teroro išpuolių dalyvių ir organizatorių neturi jokio specialaus parengimo, o jų ryšys su teroristinėmis islamistų organizacijomis yra netiesioginis arba tokio ryšio nėra visiškai. Tai jaunuoliai, susieti giminystės ir kaimynystės ryšiais, kuriuos aplinkiniai apibūdina kaip ramius, mandagius ir paslaugius „gerus vaikus“. Jie atvykę iš islamiškų šalių, tačiau dažnai tai ne Irakas ar Sirija. Nepasižymi pernelyg dideliu religingumu – griežtai islamo reikalavimų nesilaiko. Pvz., vartoja alkoholį. Gyvenantys šia diena, neapsunkinti šeimyniniais ryšiais ir poreikiu rūpintis savo vaikais ir jų ateitimi. Sotūs ir gerai apsirengę pienburniai. Tai yra tradicinis molis, iš kurio radikalios ideologijos visada sėkmingai lipdė „revoliucionierius“ ir teroristus.
Skirtingai nuo visų komunistinių, rasistinių ir kitų ideologijų, islamistinis terorizmas yra savižudiškas. Kodėl šiandien jaunimas toks imlus suicidui, ir ne tik susietam terorizmu ir islamistais, prisiminkime ir nelemtąjį „banginuką“, atsakymus pateikia sociologai, kriminologai ir kiti elgesio tyrinėtojai. Taip yra ir su tuo tenka kovoti. Tiesa, paskutiniuose išpuoliuose teroristai nesiekė padėti galvas ir mėgino sprukti. Greičiausiai tikėjosi pasiekti Islamo valstybės kontroliuojamas teritorijas. Toks atvejis, beje, buvo ir Rusijoje – kai užpuolę ir kirviais sukapoję poste budėjusius policininkus teroristai tikėjosi į Siriją atvykti su didvyrių aureolėmis.
Pagirkime Europos teisėsaugą – teroristai iš jos gniaužtų neištrūksta, nepaisant atvirų sienų ir laivo asmenų judėjimo. Antiteroristinės pastangos duoda akivaizdžius rezultatus – teroristams vis sunkiau įsigyti ginklų ir šaudmenų, todėl išpuoliams reikia ieškoti prieinamesnių priemonių. Piniginių srautų kontrolė dar labiau susiaurina pasirinkimą. Parengimo ir lėšų trūkumas verčia priimti absurdiškus sprendimus – nuomotis automobilius su savo ar artimųjų legaliais dokumentais, taip paliekant aiškius įkalčius ir pėdsakus. Arba juos grobti gatvėje.
Mėginimas surengti išpuolį panaudojant buitines dujas patyrė fiasko – jas bepilstant iš vienos taros į kitą nugriaudėjęs sprogimas sužeidė vieną iš teroristų ir pritraukė policijos dėmesį. Tokios jau tos dujos – atsitiktiniai sprogimai gali padaryti daug žalos, tačiau parengti kontroliuojamą užtaisą beveik neįmanoma. Neslėpsiu, gaila, kad sprogimas nepribaigė visos grupelės teroristų vienu kartu. Deja, net visiškai šalia, „rankose“, sprogus iš talpos pilstomoms dujoms, dažniausiai atsiperkama nudegusiais antakiais, nuplėštais drabužiais ir gera baimės porcija.
Reikia pripažinti, kad kaip gerai bedirbtų teisėsauga, visų tokių terorizmo atvejų užkardyti nepavyks. Net ir su motyvuotos ir atsakingos visuomenės pagalba. Tikėtina, kad anksčiau ar vėliau to sulauksime ir Lietuvoje. Tikiu, kad būsime iš anksto informuoti padidėjus grėsmės lygiui. Sunku ir sustabdyti jau vykstantį išpuolį – Barselonoje keli iššauti šūviai furgono ir jį vairuojančio teroristo nesustabdė. Apie tai jau kalbėta. Tačiau yra priemonių, kurių imtis būtina. Galime pamatyti, kad kai kurios šių priemonių jau taikomos ir Lietuvoje, ypač susiję su svarbesnių pastatų apsauga. Tai gali apsunkinti išpuolį ir sumažinti jo pasekmes.
Štai čia ir yra svarbiausios pamokos, kurias turėtume išmokti. Didžiausias iššūkis laukia po išpuolio – reikia suteikti pagalbą, apsaugoti žmones ir pagalbą teikiančias tarnybas, užkirsti kelią tolimesniems ar pakartotiniams išpuoliams, identifikuoti galimai minioje besislepiančius užpuolikus ir neleisti jiems pasprukti. Teisėsaugos, greitosios pagalbos, priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo bei kitų tarnybų reakcija turi būti žaibiška, kiek galima greitesnė.
Ar tam pasiruošęs Bendrosios pagalbos centras? Ar policija pajėgi sutelkti pajėgas, galinčias stoti prieš grupę teroristų su automatiniais ginklais, kaip atsitiko Paryžiuje? Ar policijos patrulių ekipažai turės reikiamas apsaugos ir paramos priemones, ar jie tam tinkamai pasirengę ir motyvuoti? Nes būtent patruliams teks sunkiausia užduotis užtikrinti saugumą, kol atvyks puikiai tokioms situacijoms parengtos Antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ pajėgos. Ar esame pajėgūs suteikti pagalbą dideliam skaičiui aukų išpuolio vietoje, išskirstyti ir priimti medicinos įstaigose? O kaip kituose didesniuose miestuose, ne tik Vilniuje? Norėtųsi, kad atsakymas į visus šiuos klausimus būtų tvirtas „taip“.
Ne mažiau svarbus visuomenės pasirengimas ir nusiteikimas priimti teroristinį išpuolį. Ir šioje srityje Lietuva turi pranašumą – unikalias visuomenines sukarintas organizacijas, visų pirma Lietuvos šaulių sąjungą ir Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Prireikus, aiškiai įstatymų apibrėžta tvarka jos gali padėti policijai užtikrinti viešąjį saugumą ir suteikti kitą pagalbą. Didelė tikimybė, kad parengti šauliai ir savanoriai, esantys išpuolio vietoje, padės suvaldyti paniką, galės suteikti pagalbą ir, galbūt, pasipriešinti teroristams. Nors piliečiams ir patariama nesipriešinti ir stengtis pasitraukti į saugią vietą, keleto paskutinių metų patirtis diktuoja kitas elgesio normas.
Jeigu esi specialiai tam pasirengęs pilietis, galbūt esi ginkluotas, ir blaiviai įvertinęs aplinkybes matai, kad gali pasipriešinti ir sumažinti aukų skaičių, sustabdyti išpuolį ar sulaikyti sprunkantį teroristą – taip ir padaryk. Jeigu ne atostogaujantys amerikiečių jūrų pėstininkai, aukų skaičius traukinyje Amsterdamas-Paryžius būtų daug didesnis. Tuo pačiu norėčiau visiems priminti, kad leidimas turėti ginklą piliečiui yra ne privilegija – tai yra mūsų teisės apsiginti realizavimas. Nemažiau svarbu ir suteikti medicininę pagalbą nukentėjusiems kol atvyks greitoji pagalba. Kada paskutinį kartą pasikartojote pirmosios pagalbos žinias ir įgūdžius? To mūsų patiems artimiausiems gali prireikti bet kada, ne tik po teroristinio išpuolio.
Tikiu mūsų teisėsaugos, specialiųjų tarnybų kompetencija ir galimybėmis užkirsti kelią teroristiniams išpuoliams Lietuvoje. Tikiuosi, kad bus efektyviau keičiamasi informacija su kolegomis iš kitų šalių, kad išmoksime pamokas ir atliksime būtinus namų darbus. Priėmėme sprendimą pasiųsti papildomas pajėgas į kovą su islamistų smogikais. Tačiau tai nereiškia, kad tapome didesniu taikiniu. Taikiniu tapome tada, kai pasirinkome demokratines vertybes. Teroristai nekelia jokių reikalavimų, jokių sąlygų, dėl kurių būtų galima susitarti, jiems tiesiog nepatinka tai, kaip mes gyvename. Bet mes ir nesiruošiame tartis su šiais tarptautiniais nusikaltėliais. Neapsigaukite – mes nesame silpni. Uždegdami žvakutes ir išeidami į protesto eitynes rodome savo vienybę ir pagarbą aukoms. Mus Europoje neprivertė apsitverti spygliuota viela, nebevaikščioti į koncertus ir važinėtis su ginkluota palyda.
Pripažinkime – karą su terorizmu mes laimime.
Egidijus Papečkys yra kriminalinės žvalgybos, antiterorizmo ir saugumo ekspertas, dėstytojas, publicistas, Liberalų sąjūdžio atstovas.
