Tiesa, šiek tiek kritikos pažerta. Sunku nesutikti su M.Laurinkaus pastebėjimu dėl pratybų legendoje panaudoto pavadinimo „Šalčininkų liaudies respublika“. Tiesioginė aliuzija į Rytų Ukrainoje jėga iš išorės suformuotus piktybinius vėžinius darinius šiuo atveju nelabai tinkama dėl daugybės svarių priežasčių. Didesnę patirtį turinti Lietuvos kariuomenė pratybose visada naudoja tik sąlyginius pavadinimus ir į tai ateityje VRM ir jos tarnybos tikrai turėtų atsižvelgti.
Vis dėlto labiau norėtųsi ne kritikuoti, o pagirti. Pirmiausia pagirti Lietuvos policiją, kuri dar kartą pademonstravo savo gebėjimą žaibiškai sutelkti savo pajėgas ir organizuoti kontrolę prie įvažiavimų į Vilniaus miestą.
Ne kartą teko dalyvauti panašiose operacijose, todėl puikiai suprantu visus praktinius tokios užduoties sunkumus ir labai džiaugiuosi matydamas puikų policijos pareigūnų darbą.
Norėtųsi tikėti, kad atsižvelgiant į pratybų legendą, policijos ekipažai buvo papildomai aprūpinti automatiniais ginklais ir apsaugos priemonėmis. Taip pat norėtųsi tikėti, kad policijos pareigūnai yra tinkamai rengiami naudotis automatiniais ginklais, nes du neseni įvykiai (konvojuojamo asmens perimtas ginklas ir pareigūno sužeistas pilietis) parodė aiškius trūkumus.
Dėl pasirengimo ar apginklavimo trūkumų negalėčiau kaltinti policijos, kadangi jaučiu pilietinę atsakomybę už tai, kad Lietuvos policija ilgą laiką buvo išlaikoma „pusbadžiu“. Kaip, deja, ir Lietuvos kariuomenė, už kurios nepakankamą finansavimą taip pat atsakinga visa visuomenė. Todėl vietoje vidaus reikalų ministro E.Misiūno komentarų apie netinkamas liemenes, ginklus ir taktiką mieliau išgirsčiau konkrečius pažadus skirti papildomą finansavimą visam tam įsigyti ir pareigūnams parengti.
Manau, pratybos padės dar kartą peržiūrėti policijos komisariatų apsaugą. Tačiau esu matęs daug policijos komisariatų tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, tarp jų ir tokių, kuriuose saugomi savanoriškų karinių organizacijų, pvz. Nacionalinės gvardijos, ginklai. Todėl nemanau, kad padėtis Lietuvoje būtų kuo nors išskirtina ar ženkliai blogesnė, nors šiek tiek papildomų priemonių ir būtų galima panaudoti. Pripažinkime, kad policininkai komisariato „vadavime“ buvo ne itin vykusiai įtraukti į pratybas, todėl jų veiksmai ir pavirto tokiu pat ne itin vykusiu žaidimu. Nestebina ir piliečių reakcija į tai, kas vyko, kadangi dėl nuolat vykdomų ir sklandžiai komunikuojamų karinių pratybų visuomenė pratybas ir įvertino kaip pratybas.
Šiek tiek keista, kad daugiausia dėmesio skiriama būtent policijos dalyvavimui pratybose vertinti. Ne mažiau svarbus Valstybės sienos apsaugos (VSAT) ir Viešojo saugumo (VST) tarnybų indėlis. Nes ne pistoletais ir „tazeriais“ ginkluotas policijos ekipažas, o šių VRM tarnybų pareigūnai turi tapti pagrindine jėga, kovojant su tokio pobūdžio grėsmėmis.
VSAT pareigūnai yra priešakinė linija, kuri pagal įstatymą privalo užkirsti kelią bet kokiam neteisėtam sienos perėjimui, o besiveržiančius ginkluotus asmenis stabdyti ugnimi. Net jeigu tai ir būtų kitos šalies kariniai daliniai, su skiriamaisiais ženklais ar be jų.
Karo atveju VSAT turi dalyvauti valstybės gynyboje, todėl turėtų būti tam tinkamai apginkluoti, aprūpinti ir parengti. Šiandien, deja, to dar nėra padaryta. VSAT pareigūnams keliami papildomi uždaviniai, nesusiję su jų tarnyba – jie neretai siunčiami spręsti buitinius konfliktus pasienio vietovėse, t.y. iš esmės siunčiami atlikti policijos darbą, nors jiems nesuteikiamos nei tam reikalingos priemonės, nei parengimas. Tai yra keistina, tam reikalingas finansavimas. Tačiau visų pirma tai yra politinės valios klausimas – suteikti VSAT naujas galimybes ir gebėjimus, o net tik kelti naujus reikalavimus ir uždavinius.
Ta pati padėtis ir su Viešo saugumo tarnyba. Neretai tenka girdėti politikų ir piliečių pasvarstymus, kad VST yra sovietmečio darinys, kuris tokiai nedidelei valstybei kaip Lietuva visiškai nereikalingas, kad jį gali pakeisti antiteroristinė rinktinė „Aras“. Tokie pamąstymai yra visiškai neteisingi.
Gyvename tokioje aplinkoje, kurioje privalome labiau rūpintis savo valstybės ir piliečių saugumu. „Aras“ turi savo specialias funkcijas ir užduotis, kurioms vykdyti yra puikiai pasirengęs, nepaisant daugybės sunkumų, būdingų visoms mūsų valstybės tarnyboms.
VST nėra koks nors sovietinis reliktas ar policinės valstybės atributas. Tai yra svarbus įrankis vidaus reikalų ministro rankose, leidžiantis tinkamai sureaguoti į taikos metu kylančias grėsmes, kurioms išspręsti neužtenka Policijos departamento ir kitų VRM tarnybų pajėgų, o pasitelkti kariuomenę nėra būtinybės ir teisinio pagrindo.
Visiškai nesvarbu, kokius tikslus turėtų hipotetinė ginkluotų asmenų grupė – politinius, teroristinius ar kriminalinius, jos veiksmai sukeltų ypatingai didelę grėsmė visuomenei. Ir neutralizuoti tokią grupę būtų milžiniškas iššūkis net geriausiai pasirengusiai ir aprūpintai policijai bei kitoms vidaus reikalų sistemos tarnyboms.
Todėl vidaus reikalų ministro E.Misiūno iniciatyva surengti tokias vien jam pavaldžių tarnybų pratybas, kuriose „žaidžiami“ konkretūs ir reikalingi scenarijai, yra labai sveikintina ir palaikytina. Ne mažiau svarbu ir didesnė, glaudesnė Lietuvos kariuomenės ir vidaus reikalų ministerijai pavaldžių tarnybų integracija karinės intervencijos grėsmės atveju.
Tai nėra suaugusių dėdžių ir tetų žaidimai, kuriems būtų švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai. Tai yra būtini valstybės institucijų veiksmai, siekiant užtikrinti valstybės ir jos piliečių saugumą nuo bet kokių šiandien realiai kylančių grėsmių.
Ko vis dėlto norėtųsi sulaukti – tai didesnio visuomenės įtraukimo į vidaus ir išorės saugumo problemų sprendimą, daugiau galimybių savanoriškam piliečių dalyvavimui suteikiant pagalbą valstybės institucijoms. Ir, žinoma, tikimės sulaukti daugiau komunikacijos, supažindinant visuomenę su šiose pratybose pasiektais rezultatais ir priimtais sprendimais.
Egidijus Papečkys yra kriminalinės žvalgybos, antiterorizmo ir saugumo ekspertas, dėstytojas, publicistas, Liberalų sąjūdžio atstovas
