Šios temos gvildenimas nuo šių metų pavasario (gegužės) ir ypač vasaros (rugpjūčio) pabaigos kurstė teisines ir politines aistras Seime ir už jo rūmų prieigų, supriešino Seimo daugumą ir mažumą, žurnalistų ir juristų vertinimo metodologiją, taikomą vardan Konstitucinio Teismo (KT) nutarimuose nesyk mįslingai pabrėžtos „objektyviosios tiesos“.
Tai pasireiškė itin specifiniame kontekste: a) premjero ir jo sutuoktinės, dirbančios privačiame komerciniame banke, hipotetiško interesų konflikto, kurį gali kelti to darbdavio darbuotojams „užrašytos“ akcijos (darbo užmokesčio priedo forma), nedeklaravimo paaiškėjimo aspektu; b) tą nedeklaravimą, t. y. premjero neveikimą, iš dalies pateisinusio Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – VTEK, Komisija) 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo, kuris priimtas portalo 15min žurnalistės B.D. 2018 m. gegužės 29 d. kreipimesi suformuluoto prašymo atlikti tyrimą pagrindu, kritikos lygmenyje. Tuo sprendimu nebuvo nustatyta, kad premjeras pažeidė įstatymą, reglamentuojantį privačių interesų deklaravimą, tačiau, siekiant skaidrumo, jam buvo rekomenduota deklaruoti minėtas sutuoktinės akcijas, gautas kaip darbo užmokesčio metinį priedą (jo dydis ar akcijų vertė, kaip premjero viešai atskleista, apie 7.000 eurų). Sprendime nurodyti „Komisijos balsavimo rezultatai“, t. y. „už“ balsavę trys VTEK nariai (S.K., D.P., A.Š.).
Tačiau šių eilučių dingstimi nėra rugpjūčio pabaigoje kilęs ažiotažas ir jį tarsi sukėlęs VTEK sprendimas. Jis iš esmės teisiškai racionalus ir įtikinamas argumentų lygmenyje. Dingstimi ikirinkiminės kampanijos kontekste tapo pernelyg kritiškas ir neįtikinamas to VTEK sprendimo vertinimas, kuris atsispindi savaitraštyje „Respublika“ 2018 m. spalio 20-26 d. (p. 4) publikuotoje nuomonėje „S.Skvernelis: darykite, kaip aš, arba kodėl negalima paleisti VTEK?“.
Nuomonės autorius prof. habil. dr. Gediminas Merkys, nurodydamas ir vertindamas VTEK 2018 m. rugpjūčio 22 d. aktą „Sprendimas dėl Sauliaus Skvernelio“ Nr. KS-226, be kita ko, pažymi: „Ką tai reiškia konkrečiai? Nuo šiol bet kuri privataus verslo struktūra Lietuvoje gali įdarbinti pas save aukščiausio šalies pareigūno sutuoktinį (-ę), kitą kraujo giminaitį ir periodiškai užrašinėti jam dalį savo akcijų [kursyvas mano – E.Š.]. Tik svarbu, tas akcijas pavadinti „kintama atlyginimo dalimi“, o patį užrašytų akcijų dydį pridengti „bankinės paslapties“ sąvoka. Tokiu trivialiu būdu akivaizdžiai dangstoma korupcinė sistema […].“
Tokia nuomonė – toleruotina ir gerbtina viešo diskurso ir kartu atviros pilietinės visuomenės raidos dalis. Tačiau galima nesutikti ir derėtų diskutuoti dėl kai kurių esminių teisinių aspektų. Juos atskleidžiant svarbu kelti daugeliui teisininkų, regis, nesunkiai atsakomus klausimus, kaip antai:
1) ar VTEK sprendimas yra teisiškas argumentuotas, ir ko teisinėje valstybėje negali daryti valdymo institucija (VTEK) savo administracine nuožiūra, jei jos taikomas įstatymas (pirmiausia tam tikrų sandorių deklaravimo tikslu) nėra vienareikšmis valstybės politiko sutuoktinio darbo užmokesčio sudedamųjų dalių deklaravimo aspektu? Jei VTEK sprendimas teisiškai argumentuotas ir ši institucija negali reikalauti daugiau, nei to aiškiai reikalauja jos taikomas įstatymas, tai išeina, kad tas rezonansinis valdymo aktas yra pagrįstas ir teisėtas;
2) ar Lietuvos įstatymai leidžia tokią darbuotojo darbo užmokesčio struktūrą, kurios atitinkama dalimi tam tikrą laikotarpį yra (gali būti) darbdavio skiriamos premijos ar „užrašomos“ atitinkamos akcijos? Jei taip, tai ar privačių darbdavių, ypač kredito įstaigų, praktika, kuri taikoma specifiniais ekonominiais tikslais priskiriant akcijas darbuotojų „kintamajai atlyginimo daliai“, pradėjo pasireikšti tik tada, kaip premjeru tapo toks politikas S.S., kurio sutuoktinė dirba ir atlyginimo priedo forma akcijų užsidirbo (bet ne pirko) komerciniame banke? Jei įstatymai leidžia ir praktika pasireiškė gerokai anksčiai, tai išeina, kad VTEK sprendimo kritika nepagrįsta ir neįtikinama;
3) ar tik vienai privataus komercinio banko darbuotojai, kuri buvo ir yra premjero sutuoktinė, darbdavio iniciatyva buvo „užrašytos“ atitinkamos akcijos (atitinkamo laikotarpio darbo užmokesčio lygmenyje)? Gal itin svarbu – tai, kad tos akcijos buvo (galėjo būti) „užrašytos“ atitinkamų darbuotojų grupei pagal išankstinę skatinimo ir lojalumo užtikrinimo strategiją, kuri korektiška to verslo socialinės atsakomybės kontekste? Jei akcijų uždirbo (nepirko) darbuotojų grupė pagal aiškią darbdavio strategiją, tai išeina, kad VTEK sprendimas, kuriuo pagal taikomą įstatymą pateisintas tų sutuoktinės akcijų nedeklaravimas premjero neveikimu, savaime nesudaro sudaro prielaidų „dangstyti korupcinę sistemą“;
4) kodėl toje nuomonėje, kuri tarsi sutriuškina VTEK rugpjūčio 22 d. sprendimą, visuotinės grėsmės matomos nurodant „bet kurią privataus verslo struktūrą“, jei kartu pažymima „bankinė paslaptis“, kuri aiškiai suponuoja, kad tik atitinkamos kredito įstaigos (bet ne „bet kurios“ privačios struktūros) gali remtis bankine paslaptimi, neatskleisdamos darbuotojams „užrašytų“ akcijų dydžio? Juk ta paslaptis negali sukliudyti STT tinkamai ištirti „dangstomą korupcinę sistemą“. Jei bankai pagal įstatymus gali atsisakyti atskleisti valstybės valdymo institucijai (VTEK) ir jos neryžtingumą (taikant aptakų įstatymą) kritikuojančiai žiniasklaidai rūpimą informaciją, kuri sudaro minėtos paslapties turinį darbuotojų atlyginimo ar jo „kintamos dalies“ aspektu, tai išeina, kad nėra visuotinės grėsmės, kai kiekvienas privatus bankas, kurį kontroliuoja Lietuvos bankas, pagal savo išgales ir socialinę atsakomybę pasitvirtina ir įgyvendina savitą darbuotojų skatinimo ir lojalumo užtikrinimo strategiją, kurios dalis – akcijų „užrašymas“ specifinių atlyginimo dalių modeliavimo lygmenyje;
5) ar yra esminis teisinis skirtumas tarp (a) deklaruotino akcijų pirkimo sandorio, kurį, pvz., neseniai rezonansiniu būdu (apimties, kiekio aspektu) atliko ar bent ekonomiškai įkūnijo Seimo opozicijos faktinis lyderis G.L., investuodamas, savo sutuoktinės (ir kartu šeimos) pajamas (apie 750 tūkst. eurų!), gautas iš verslo dividendų, ir (b) akcijų įgijimo tokiu darbo teisėje numatytu (nedraudžiamu) būdu, kai darbdavys darbuotojams, tarp kurių – premjero sutuoktinė, moka darbo užmokestį (jis nedeklaruotinas interesų konfliktų aspektu), kuris sudarytas iš atitinkamų sudedamųjų dalių, pvz., metinio priedo forma „užrašomų“ akcijų (kurių vertė apie 7 tūkst. eurų)?
Jei Seimo nario G.L. atlikta ar ekonomiškai įkūnyta jo ar jo sutuoktinės lėšų investicija, tebūnie vienkartinė ir iš dalies ar visiškai deklaruota, perkant (įsigyjant) akcijas itin dideliu kiekiu (tam skiriamų lėšų dydžio aspektu) daugiau ar mažiau kelia politiko užsiėmimo ekonomine veikla problematiką ir disonansą „profesionalaus parlamentaro“ konstituciniam imperatyvui, tai kokią konstitucinę problematiką, išskyrus aiškią politikų interesų konflikto grėsmės prevenciją įstatyme, kelia darbuotojo uždirbamos darbdavio akcijos? Jei premjero sutuoktinės uždirbtų (nepirktų) akcijų nedeklaravimo problema yra tik juridinė techninė įstatymo pakeitimo (papildymo) aspektu, tai, regis, išeina, kad čia niekuo dėtas VTEK sprendimas ir šios institucijos tariamas pataikavimas ar hipotetiškas įsiteikimas premjerui.
Tačiau ir tokia situacija nėra vienareikšmė, jei jos aiškiai neapima specialaus įstatymo formuluotės, o jų aptakumą kompensuotų VTEK sisteminis plečiamasis to įstatymo tikslo (ar įstatymų leidėjo ketinimų) aiškinimas.
Lietuvos 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijoje įtvirtinti ar suponuojami principai, tarp jų – Konstitucinio Teismo ganėtinai vėlokai ir pernelyg aptakiai išvesti atsakingo valdymo, racionalumo ar skaidrumo principai, leidžia Seimui įstatymu sukurti ir plėtoti interesų valstybės tarnyboje deklaravimo institutą. Tačiau Konstitucija nereikalauja, kad Seimas priimtų tokį valstybės politikų interesų deklaravimą reglamentuojantį įstatymą, kuris įpareigotų Ministrą Pirmininką, ministrus ar kitus valstybės politikus viešai atskleisti savo sutuoktinės (-io) darbo užmokesčio struktūrą ir jos dalimi pagal Darbo kodeksą (ar kitą darbo teisės sistemai priskirtiną įstatymą) galinčią būti premiją, vertingą dovaną ar specifinio darbdavio (juo esančio banko) atitinkamai darbuotojų grupei skatinimo ir lojalumo užtikrinimo tikslais „užrašytas“ akcijas.
Todėl savaime neydingas specifinės viešojo administravimo institucijos VTEK 2018 m. rugpjūčio 22 d. vienkartinis įstatymo taikymo aktas Nr. KS-226, tebūnie pasirašytas, kaip pažymi publikacijos savaitraštyje „Respublika“ autorius, tik trijų iš penkių jos narių, jei tas aktas nulemtas įstatymo reikalavimų (o ne socialinių politinių priekaištų). Daugumos narių balsų persvara pakankamai „legitimuotas“ įstatymo taikymas galėjo būti teisiškai nuspėjamas ir prognozuojamas, jei pagal Lietuvos įstatymų aiškius reikalavimus politiko interesų konflikto grėsmė nedeklaruotina, privačiam komerciniam bankui, kaip darbdaviui, pagal aiškią socialiai atsakingą strategiją (prireikus patikrinamą Lietuvos banke) atitinkamu laikotarpiu nustačius tokį politiko sutuoktinio (-ės) darbo užmokestį, kurio dalimi (metiniu priedu) tampa atitinkamos akcijos ar premijos.
Kas kita būtų, jei premjerui žinomos itin netikėtos akcijos, kaip sutuoktinės darbo užmokesčio dalis, komercinio banko ar kito verslo subjekto neaiškiai pagrįstu, išankstinės verslo strategijos stokojančiu, taigi socialiai neatsakingu sprendimu – juo labiau ekonomines lengvatas sukuriančios ar ūkinės veiklos ribojimus naikinančios Vyriausybės ar ja pasitikinčio Seimo teisėkūros kontekste – būtu „užrašytos“ tik jai vienai (išimtinai tai sutuoktinei) ar itin siaurai darbuotojų grupei, kurioje tarp, pvz., 2 ar 3 asmenų – premjero sutuoktinė.
Tačiau ir tokia situacija nėra vienareikšmė, jei jos aiškiai neapima specialaus įstatymo formuluotės, o jų aptakumą kompensuotų VTEK sisteminis plečiamasis to įstatymo tikslo (ar įstatymų leidėjo ketinimų) aiškinimas. Antraip metų skandalą ar Vyriausybės krizę tektų atradinėti kiekvienu paaiškėjusiu atveju, kad per mėnesį nebuvo deklaruota (taigi esą nuo visuomenės nuslėpta) premjero sutuoktinei jos privataus darbdavio sprendimu paskirta 1, 2 ar 3 tūkstančių eurų dydžio premija (kaip tam tikro laikotarpio darbo užmokesčio dalis).
Interesų valstybės tarnyboje deklaravimo įstatyminis reglamentavimas, atsižvelgiant besivystančią ir kintančią „teisinę tikrovę“ ir joje matomas grėsmes kilti naujiems interesų konfliktams, gali ir turėtų būti tobulinamas, inter alia tikslinimo ar griežtinimo aspektu. Tačiau toks reglamentavimas negali būti be paliovos keičiamas ir neproporcingai plečiamas, o VTEK priimamais valdymo aktais – itin kūrybingai konkretinamas sisteminio plečiamojo aiškinimo būdu.
Konstitucines Seimo teisėkūros ir VTEK atliekamo jos taikymo ribas lemia ne tik bendrasis itin „talpus“ konstitucinis teisinės valstybės principas, bet ir universalios konstitucinės žmogaus orumo ir privataus gyvenimo neliečiamumo garantijos. Jomis gali atitinkamai remtis kiekvienas valstybės politikas, net jei jis dėl savo viešųjų pareigų ir funkcijų tegali tikėtis sąlygiško, gerokai mažesnio privatumo. Tačiau minėtų vertybių ir jas užtikrinančių konstitucinių garantijų substancija negali būti iškreipta, pvz., VTEK, tarsi kvazi teismui, nusprendus „aktyvistiškai“ išaiškinti, kad privataus darbdavio skatintų ar premijuotų darbuotojų grupėje esančios premjero sutuoktinės atlyginimo struktūros nedeklaruotos dalies atveju turi būti sukurtas įstatymo aiškiai nesuponuojamas valdymo precedentas: valstybės politikas esą privalėjo nedelsiant ar vėliausia per mėnesį deklaruoti jam žinotiną galimą interesų konfliktą, kurio grėsmę kelia sutuoktinio tam tikro laikotarpio atlyginimo nestandartinė struktūra ir jos (jų) elementu pagal įstatymus galėjusios būti premijos ar uždirbtos akcijos.
Konstitucija, matyt, reikalauja ar bent suponuoja, kad, be kita ko:
a) premjeras ir kiti valstybės politikai laikytųsi Seimo aiškiai nustatytų interesų deklaravimo įstatyminių reikalavimų, inter alia sutuoktinės (-io) atitinkamų sandorių kontekste;
b) VTEK savo „poįstatyminiais“ aktais neplėtotų tokių išvestinių reikalavimų, kurie aiškiai neįtvirtinti įstatyme, kuris nuspėjamai taikomas kaip tai nurodyta tame įstatyme;
Jei Komisija darytų priešingai, rizikuotų teisiškai „apsijuokti“, pvz., negalėdama argumentuotai paaiškinti, kodėl net dviejų anksčiau buvusių premjerų A.K ir A.B., regis, teisėtai nedeklaruotos automobilių nuomos sutartys, neviršijančios deklaruotino sandorio dydžio ribos ir sudarytos ne su automobilių lizingu besiverčiančiomis statytos ar tam tikros prekybos bendrovėmis, daug metų nekėlė teisinių problemų nei VTEK, nei tiriančiajai žiniasklaidai, o štai buvusios nepatyrusios Seimo narės G.K. analogiška nedeklaruota visureigio nuomos sutartis, sudaryta su agrariniu verslu užsiimančia bendrove, esą turi būti pagrindu naujam, iki tol nei buvusio VTEK pirmininko (ilgamečio patyrusio Seimo kontrolierių įstaigos vadovo) R.V., nei minėtų dviejų itin patyrusių premjerų A.K. ir A.B. nesuvoktam (nenuspėtam) įstatymo taikymo precedentui, tarsi jis nebūtų esmingai įtakotas (jei ne nulemtas) analitinės žiniasklaidos sukelto tos politikės prabangaus, dizainerio J.S. sukurto, apdaro ir ypač jo kailinės apykaklės ažiotažo;
c) teismas administracinio ginčo (skundžiamo VTEK akto) atveju galėtų vykdyti teisingumą nustatydamas, ar įstatymas reikalavo, kad valstybės politikas laikytųsi to, ką atskleidžia ginčijamas VTEK sprendimas. Tačiau teismas taip pat galėtų teisiškai „apsijuokti“ teisininkų (ypač advokatų) bendruomenėje, jei iš įstatymo aptakių principų, lydinčiųjų dokumentų ar nuostatų potekstės („kontekstinės prasmės“) išvedinėtų imperatyvius reikalavimus politikams nedelsiant pradėti deklaruoti tai, kas taikytiname įstatyme nėra tinkamai ir aiškiai numatyta ir net nebuvo įsivaizduota (suvokta) ir pažymėta Seime svarstant bei priimant įstatymą (atitinkamą redakciją) ar VTEK rengiant, svarstant ir priimant pirmuosius to įstatymo (atitinkamos redakcijos) taikymo aktus, pvz., 500 eurų mėnesinę įmoką numatančios automobilio nuomos, sudarytos su bet kuria bendrove, sutarties atžvilgiu ar politiko sutuoktinio darbo užmokesčio dalimi esančių akcijų aspektu;
d) teismas galėtų ir turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą suabejojus, ar įstatymo nustatyti reikalavimai nėra prieštaringi, nesukuria valstybės politikų teisinio netikrumo, nesudaro ydingų prielaidų neproporcingai VTEK „administracinei diskrecijai“. Tačiau ir tokioje situacijoje teismas rizikuotų „apsijuokti“ ultra ryžtingų konstitucinės teisės specialistų grupėje, jei KT išaiškintų abejones keliantį įstatymą (o ne Konstituciją, kuri domina teismą) taip sensacingai, kad taptų pažeminančiai aišku, kad tame įstatyme implicitiškai yra ta norma, kurios nesugeba įžvelgti ir (be KT pagalbos ar padrąsinimo) pritaikyti teismas. Būtent toks teismams tragiškai nemalonus akibrokštas ar kuriozas, regis, pasireiškė KT 2018 m. kovo 8 d. nutarime (Dėl materialinės ministrų atsakomybės), kuriame LVAT prašymu sensacingai išaiškinta ne Konstitucija (abejones keliančio Vyriausybės įstatymo nuostatų trūkumo atžvilgiu), bet CK 6.271 straipsnio 2 dalis kaip esą apimanti (LVAT ir net LAT nesuvoktus!) ministroneteisėtus ir žalą sukeliančius veiksmus, dėl kurių žalą atlyginusi valstybė esą įgyja ir turi regreso(atgręžtinio reikalavimo) teisę (ex VRM vadovo liberalo P. neteisėtų veiksmų, atleidžiant atitinkamo departamento vadovą O.Š., kontekste). Išeitų, kad esą derėtų atlikti neplanuotą išankstinę teisėjų, kurie balsavo kreiptis į KT, kvalifikacijos patikrą (atestaciją), ją pritaikant net LVAT pirmininkui, kuris prieš tai buvo LAT pirmininkas… Deja, įstatymai nenumato ir nesuponuoja, kad KT drąsina ar formuoja vieningą teismų praktiką aiškinant CK nuostatas…. Tas pats pasakytina apie vieningos teismų praktikos, pasireiškiančios aiškinat ir taikant įstatymą, kuris reglamentuoja interesų konfliktų grėsmių prevenciją sandorių deklaravimo būdu, formavimą ar konstitucinį padrąsinimą.
Taigi taikant įstatymą, pvz., nedeklaruotos premjero sutuoktinės darbo užmokesčio struktūros ypatingos dalies atveju, gali būti ribotai kuriami teismo precedentai (įskaitant teismų besąlygiškai nesaistančius KT suformuluotus įstatymo padrąsinančio „aiškinimo precedentus“), tačiau ne valdymo institucijos (VTEK) „administracinės diskrecijos precedentai“ vienkartinio teisės taikymo aktų lygmeniu, jei tokiam administraciniam įstatymo taikymui nėra pakankamai aiškaus įstatyminio pagrindo. Juo negali būti vien įstatymų leidėjo bendrasis tikslas ir ketinimas politikų interesų konfliktų reglamentavimo (ar jo bendrųjų principų nustatymo) srityje.
Tuo pagrindu taip pat negali būti dalies Seimo narių (opozicijos) ir žurnalistų ar kitų diskurso dalyvių pasipiktinimas. Jis, žinoma, gali būti dingstimi Seimui keisti ir griežtinti jo paties nustatytą interesų konfliktų valstybės tarnyboje prevencijos ir užkardymo teisinį reglamentavimą, inter alia valstybės politikų sutuoktinių hipotetiškai netipiškos (neįprastos) darbo užmokesčio struktūros (jos sudedamųjų dalių) deklaravimo pareigos aspektu.
Post Scriptum 1: Ar tik įvaizdžio lygmenyje džentelmeniškai nesikauna du privatūs skandinaviški komerciniai bankai, kurie reikšmingai lemia tvarų Lietuvos ūkio augimą ir plėtrą? Jei į vieno didesnio banko fondą faktinis Seimo opozicijos lyderis investuoja didžiules sutuoktinės pajamas, gautas iš jos verslo dividendų, tai todėl kitas konkuruojantis mažesnis bankas neturėtų premjero sutuoktinei, kaip ir kitiems atitinkamiems darbuotojams, pagal skaidrią ir atsakingą verslo strategiją skirti tokį metinį atlyginimo priedą, kuris apima „užrašytas“ akcijas, kurių vertė daug kartų mažesnė nei ta opozicijos faktinio lyderio sutuoktinės pajamų investicijos pagrindu įgytų akcijų vertė?
Post Scriptum 2: Kas galėtų paneigti, kad iš esmės sukurtas tam tikras dviejų konkuruojančių komercinių bankų ir net dviejų politinių lyderių bei jų sutuoktinių įvaizdžio balansas, paaiškėjus viename didesniame banke (jo fonde) Seimo opozicijos faktinio vadovo investuotoms sutuoktinės lėšoms (įgytoms akcijoms) ir kitame mažesniame banke dirbančiai premjero sutuoktinei skirtam metiniam atlyginimo priedui („užrašytoms“ akcijoms)?
Post Scriptum 3: Kas galėtų paneigti, kad tas dviejų konkuruojančių bankų įvaizdžio balansas nebus sugriautas, tik vieno banko vadovybės buvusiam patarėjui G.N. kandidatuojant į Respublikos Prezidentus?
Egidijus Šileikis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius.
