Romos imperatorius Hadrianas buvo pasiryžęs aptverti Romą nuo necivilizuotų barbarų, tačiau ir ta tvora galiausiai tapo ne Romos gynybos dalimi, o imperijos gėda. Didžiausia XX amžiaus tvora – Berlyno siena – taip pat nebuvo šturmuota. Ji statyta tam, kad po pasaulį neišsilakstytų Rytų bloko komunizmo statytojai, palikę darbo įrankius partiniams bosams.
Galima rasti ir daugiau pavyzdžių, rodančių, kad mechaninės, psichologinės ar politinės tvoros neveda į gerus politinius sprendimus. Žmogiška prigimtis diktuoja Homo sapiens poreikį ženklinti savo teritoriją, ir ji dažniausia ženklinama tvoromis. Lietuvoje dėl tvorų sulaužyta ne viena ietis, tautinė klasikinė literatūra pilna pasakojimų apie tai, kaip dėl tvoros kaimynas engė kaimyną, brolis žudė brolį, kilo karai ir maištai.
Privačios nuosavybės išaukštinimas pastaraisiais dešimtmečiais sukėlė naują tvorų bumą, kiekvienas savininkas norėjo kažką atsitverti ir pasiženklinti. Tvoros ėmė simbolizuoti ne tik gebėjimą statyti, bet ir valdžią. Tvorų architektūra bei ją simbolizuojantis užrašas „Privati valda“ ėmė puošti miestus ir kaimus, ir kiekviename žingsnyje saugoti užtvorės gyventojus nuo necivilizuotų lietuvių.
voros ėmė simbolizuoti ne tik gebėjimą statyti, bet ir valdžią. Tvorų architektūra bei ją simbolizuojantis užrašas „Privati valda“ ėmė puošti miestus ir kaimus, ir kiekviename žingsnyje saugoti užtvorės gyventojus nuo necivilizuotų lietuvių.
Ir kaip čia neprisiminus, kad dėl ne vietoje ir neteisėtai pastatytų tvorų problemų turėjo dešimtys valdininkų, patarėjai, ministerijų įtakos subjektai ir kai kurie Seimo pirmininkai, nekalbant jau apie miestų merus.
Tvora pati savaime nėra blogybė. Blogybe ji tampa tada, kai išdygsta ne vietoje ir ne pagal įstatymą, kai žaloja peizažą ir kitus aplinkos komponentus.
Aišku, kad lietuviai būdami jautrūs gamtai, tampa ne tik tvorų statytojais. Tampa griovėjais. Tačiau tvoros griovimas neretai yra ne šiaip sau fizinis procesas. Tai politinė batalija, kurioje sugriauti galima net ir politinius statinius, vadinamus koalicijomis.
Pasak žinovų, Druskininkų miesto meras Ričardas Malinauskas praturtino savo (kas galėtų paneigti) miesto architektūrinį veidą. Jei vilniečiai jau kelintus metus didžiuojasi vamzdžiu, paslaptingai nueinančiu į Neries gelmes, tai Druskininkų meras pabandė pateikti tvoros, nueinančios į Latežerį, pavyzdį.
Štai jau ne pirmą savaitę aplinkos ministras Valentinas Mazuronis kaunasi su socdemų vicepirmininku Ričardu Malinausku dėl vieno teisės į tvorą, o kito teisės į gamtą. Būtų ši istorija gal tik juokinga, tačiau abu politikai priklauso tai pačiai valdančiajai koalicijai, o ministras net gavo bilietą į Europos Parlamentą.
Aplinkos saugotojai su visu ministru nutarė, kad toks statinys neestetiškas ir galimai neteisėtas. Anot ministro, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspektorių surinkta medžiaga leidžia manyti, kad Latežerio kaime, Ratnyčios upelio apsaugos zonoje esančio Malinausko namo terasa yra pastatyta „ne ant esamų pamatų, o patraukta į priekį keletą metrų.
Vadinasi, tvora neturi nei istorinio paveldo, nei šiuolaikinio meno teisių, o jei ką nors ir gina, tai tik savininko ambicijas. Nuo to, kuris kurį nuvers, gali priklausyti ir koalicijos ateitis. O gal nuo tvoros, kuri, kaip tvirtinama formaliai, priklausė socdemų vicepirmininko močiutei.
Socdemai socdemais, bet nuosavybė vis tiek šventa. Ministras tikisi, kad vicepirmininko veiksmus įvertins socialdemokratų vadovybė, o tvorą gal ims saugoti tame pačiame Grūto parke. O meras mano, kad jis čia yra šeimininkas ir teisingumas ne tokia jau šventa karvė. Anot jo, Latežeris, kuriame yra ir prieš metus mirusios močiutės sodyba, – tai senovinis kaimas, kuriame įsigalėjo tradicija tverti tvorą iki pat vandens. Man tai ir pačiam buvo atradimas. Tvora ten buvo prieš pusę amžiaus, kai dabartiniai įstatymai negaliojo, ir, manau, negali veikti atgaline data...
Meras su aplinkiniais norėtų spręsti problemas gražiai susitarus, prisiminus ir dinastinius palikimus, tačiau ministras sako, kad išimčių niekam nebus, juolab kad ir pats mėgsta prieš tautą rodyti riterišką dvasią ir menkiausias problemas išpučia iki tokio lygio, kad jos tampa vos ne nacionalinės svarbos.
Griausime viską, netgi peizažą, iš kurio išnyks ne tik tvoros, bet ir adresai, dinastinės problemos yra ne dinastinės, bet koalicinės. Nes, kaip sakė toks žurnalistas Romas Sadauskas-Kvietkevičius, pats jau nukentėjęs Tvoros kare, „…geradario tvorai joks pavojus negresia. Vyriausybės ateina ir išeina, o kartą užtverta tvora dažniausiai būna tvirtesnė už bet kurio ministro kėdę.“
Karas dėl tvoros jau virto vos ne Krymo karo miniatiūra su sava žiniasklaida, savais protestuotojais ir antiprotestuotojais, su savomis taktikomis, gerais ir blogais žurnalistais.
Karas dėl tvoros jau virto vos ne Krymo karo miniatiūra su sava žiniasklaida, savais protestuotojais ir antiprotestuotojais, su savomis taktikomis, gerais ir blogais žurnalistais...
Drąsus JAV prezidentas Ronaldas Reaganas pasiūlė berlynietišką tvorą tiesiog griauti, ir europiečiai suprato, kad kur kas geriau gyventi Europoje be sienų, nei Azijoje su tvoromis. Tačiau Europa be sienų ėmė kelti euroskeptikų pyktį, norą ginti Europą su tvoromis, tik jos išsaugos patvorės identitetą.
Gali atsitikti ir taip, kad perrinktajai Prezidentai, pertvarkant Vyriausybę, reikės prisiminti ir nelemtąją tvorą. Ką galiausiai griauti – tvorą, ministrą, ar palikti ir vieną ir kitą, atimti bilietą į Briuselį bei teises skandinti tvoros galus Latežerio vandenyje.
O gal viskas kur kas paprasčiau. Gal miestas be tvorų yra ne mažiau patrauklus už Europą be sienų. Gal tvoras reikia griauti pirmiausia savo širdyse. Šveicarijoje, Ženevos ežero pakrantėse mačiau ne vieną užrašą, teigiantį, kad už jo privati valda. Bet tvorų nebuvo. Tai gal ir mums nereikia ir tvorų griauti didelių ministerijų pastangomis, o tiesiog išmokti gyventi kitaip.
