Sakysite, kokia čia problema, svarbu, kad nebrangiai, juk pinigai sunkiai uždirbami, sunkiai sutaupomi, o jei jau reikia skristi, pakentėsime ir gyvuliniame lėktuve. Anais laikais dar ne taip būdavo.
Pigiau pavalgyti, tegu ir aplūžusia šakute, pigiau pamiegoti, tegu ir badant išsikišusioms spyruoklėms, pigiau auginti vaikus, pigiau rengtis, pigiau mylėti, pigiau tikėti, mažiau mokėti mokesčių, taupyti visą gyvenimą...
Viešieji valstybės pirkimai orientuoti į mažesnę kainą, bet ne į geresnę kokybę ar ilgaamžiškumą, idealus žmogus – tai pigiam egzistavimui pasiruošęs ir jokių aukštosios kultūros ambicijų neturintis individas, galiausiai ir geriausia valstybė ta, kurioje egzistavimas leidžia daugiau gauti ir mažiau išleisti, taigi, pigiau gyventi.
Pigiau pavalgyti, tegu ir aplūžusia šakute, pigiau pamiegoti, tegu ir badant išsikišusioms spyruoklėms, pigiau auginti vaikus, pigiau rengtis, pigiau mylėti, pigiau tikėti, mažiau mokėti mokesčių, taupyti visą gyvenimą.
Geresnė tėvynė ta, kurioje... pigiau. Šiandien sugebame skaičiuoti, kiek kainuoja vaiko gimimas ir auklėjimas (maniau, kad tai neįkainojamas džiaugsmas), kiek kainuoja rinkimai ir valstybės palaikymas (ar apsimoka būti laisvam?), kiek kainuoja pasisiūti ir iškelti vėliavą (ar ne per daug trijų spalvų?), o taip pat įsivesti lietuviškas raides kompiuteryje.
Brangstantis gyvenimas – didžiausia politinė problema, kurią sprendžia visi seimai ir vyriausybės. Noriu pabrėžti, kad tai ne tik mūsų šalies problema – tai visos europinės (ar euroatlantinės) civilizacijos bėda. Azija užkariauja mus ne ginklu ir ne intelektu, užkariauja pigumo vilionėmis, kurioms pasipriešinti sunkiau nei radikaliam islamui.
Poetų dainos apie tėvynę brangią buvo arba kvailos, arba jau pasenusios. Vertybinių nuostatų viešųjų pirkimų konkurse brangiosios tėvynės projektas net nesvarstomas, nes kaina – nenustatyta.
Padariau provokaciją. Populiaraus naujienų portalo lankytojams uždaviau klausimą: kokia nauda būti lietuviu? Prieš dvi dešimtis metų lietuviai didžiavosi būdami tokiais, ir pasaulis mus už tai vertino. Pasakymas, jog lietuviu būti nesinori, tuomet būtų atrodęs arba nesusipratimas, ar visai išdavystė.
Nors nenoras būti lietuviu formaliai nėra netgi jokia nuodėmė, kaip ir nenoras būti švedu ar vokiečiu. Nenoras susitapatinti su tam tikromis mentaliteto detalėmis ar tautos istorija formaliai gali būti pateisinamas, dvasinėje plotmėje santykiai su tėvyne kur kas subtilesni, nei pilietybės ar tautybės įrašai dokumentuose ar netautiškos raidės. Nenoras ginti tėvynės, nes tai neapsimoka, formaliai irgi nenuneigiamas, nes pigumas yra iš esmės aukščiau teisės.
