2019 metų rinkimų sezonas baigėsi. Prezidentas-laimėtojas vietoje, euroentuziastai išskrido į Briuselį, į merų kėdes susėdo savivaldos menedžeriai. Koalicija irgi sudėliota. Rezultatai tokie, kad vis dar lieka daug galimybių aiškintis, kodėl yra ne taip, kaip turėjo būti, o iš esmės tai kodėl realiame gyvenime rinkimai įvyksta kitaip, nei moko politikos mokslų ir viešųjų ryšių vadovėliai. Kodėl vieningos Europos logikoje vis daugiau nelogiškų vienybės priešininkų, kodėl konservatoriai taip stropiai kovoja už liberalią (sic!), o ne krikščionišką demokratiją, kodėl socialistai taip saugo privačios nuosavybės institutą, kodėl...?
Atsakymas šiaip jau seniai žinomas, bėda ta, kad politologiškieji „rašto aiškintojai" ir jų draugai, tyrinėjantys viešąją nuomonę apsimeta, kad jo nežino.
Statistinis rinkėjas, kurio nuomonės oficialiai vis dar paisoma, ir pagal kurį rikiuojami laimėtojai ir nugalėtojai – seniai išnyko.
Tiesiai šviesiai: visi jie tiria socialinį objektą, kurio nėra. Socialinės klasės, „rinkėjų segmentai", tikslinės grupės ir bendrai statistinis pilietis – visa tai pasimirė prieš kelias dešimtis metų. Demokratijos pagrindas – demosas – atstovaujantis visiems priimtinas vertybes ir kolektyvinę nuomonę nebeegzistuoja. Tad tyrimų objektas yra dvėseliena, kurią galima tirti-pjaustyti įvairiais pjūviais, tačiau ieškoti joje atsakymo apie gyvus rinkėjus yra tiesiog..., kaip čia mandagiau pasakius.
Visos kalbos, ar Lietuvos rinkėjas (tas pats ir kitose Europos šalyse) daugiau-mažiau liberalus ar konservatyvus ar koks agrariškas, tiriant demosą, yra niekai. Statistinis rinkėjas, kurio nuomonės oficialiai vis dar paisoma, ir pagal kurį rikiuojami laimėtojai ir nugalėtojai – seniai išnyko. Lygiai taip pat kaip išnyko statistinis televizorių žiūrovas ar statistinis mėsainių pirkėjas. Išnyko dėl to, kad visuomenė yra jau tiek fragmentuota, kad statistika rodo ne solidarią nuomonę o nuomonių aritmetinę sumą. Toji suma niekaip nėra bendruomenės nuomonė, nes atskiras individas jos į „bendrą katilą" nedeleguoja.
Kažkada, beveik prieš trisdešimt metų respektabilūs amerikiečiai aiškino mums, kad nesvarbu, už kokį kandidatą balsavai, išrinktą prezidentą reikia priimti kaip savą. Šiandien tie patys amerikiečiai susirietę šaukia „Trumpas ne mūsų..." Štai tau ir branda. Kai į Europos Parlamentą išrenka senųjų partijų atstovus, politologai sako, jog tai demokratija, kai išrenka „nesistemininkus", ima šaukti, kad puola kažkokios tamsiosios jėgos, kurioms reikia tiesiog užkirtinėti kelius, o ne bendradarbiauti. Tai daro net demokratiją labai mylintys skandinavai, dabar sakantys, kad nebendraus su kokių ten tikrųjų suomių ar švedų demokratų partijomis. Bet juk jas taip pat renka žmonės, su kurias gyvename po ta pačia vėliava... Pilietinis karas?
Nuomonių tyrėjai aiškina, kad demosas turi nuomonę, turi pažiūras, tvirtina, kad yra racionalus, nori tvarkingos geros valdžios, nori tiesios ir teisingumo. Bet tiesa yra kitokia. Demoso individai skaito labai skirtingus laikraščius ar iš viso jų neskaito, nežino, koks yra šalies biudžetas, politikus vertina pagal išvaizdą ir anglų kalbos žinias, kurių pats neturi. Gali per dieną pamilti ir meilę pakeisti neapykanta, tiki netikromis naujienomis, sprendimą padaro dėl lietaus ir vėjo. Žmonės, rimti ir atsakingi darbe, kuriems dėl pareigos nebaisus net speigas, nebalsuoja už tėvynės likimą, nes... kaime bulviasodis. Tyrėjai sako, kad visuomenė neatsakinga, o žmonės piktinasi, kad tokiais juos laiko. Mat kiekvienas balsuojantis rinkėjas turi savo, o ne demoso pažiūras, tad ir jo pasirinkimai toli nuo statistikos.
O ir su ta statistika... Duomenys apie partijų ir politikų populiarumą neretai padaromi pigesnės, bet nereprezentatyvios apklausėlės būdų, kokiu nors atsitiktiniu telefono numeriu paklausiant už kokią partiją balsuotum sekmadienį, kai žinai, kad sekmadienį jokių rinkimų nebus.
Realus žmogus niekada taip nekeičia nuomonės taip, kaip statistinis rinkėjas, kuris balsavo kažkada už sąjūdį, paskui (neva ūmai nusivylęs) už ekskomunistus, paskui už verslą, tvirtą ranką, blondinę. Kiekvieną kartą politologai ieškodavo paaiškinimo, kodėl taip, o tas statistinis rinkėjas – demosas - krėsdavo naujas išdaigas. Kodėl jis toks „švytuoklinis" ar kaip kokia vėtrungė...?
Tyrėjai sumanė, kad demonas, kokių pažiūrų jis bebūtų, valgyti nori. Tad jų paraginti politikai kažkada nutarė, kad demosą reikia maitinti rinkimų metais. Geriau maitinti visada, geriausia jam pataikauti ir sakyti, kad jo neišmanėliškumas yra toks pats geras, kaip specialistų žinios. Neatėjęs į darbą dėl lietaus ar blogos nuotaikos būtum kaip mat premijuotas kelione į visas keturias puses. Rinkimuose galima ir nedalyvauti, kandidatai maldauja, kad tad demosas kaip nors subalsuotų. Tegu net užpakalio nuo sofos nepakeldamas sprendžia valstybės likimą.
Pradžioje manyta, kad skausmingus sprendimus geriausia priimti kadencijos pradžioje. Paskui nutarta jų iš viso nepriimti, Juk demosas geriausiai žino, ko nori. Tiksliau žino, kad norėti nedraudžiama. Reformų visiems reikia, bet už reformas baudžiama. Ir už nesėkmingas ir už sėkmingas. Pataikavimas demosui jau peržengė visas ribas, o ir jis pats jau nebeprašo, kad jam pataikautų. Demokratijos permainos parodė, kokia supuvusi buvo valdančioji kompartija, tačiau parodė ir tai, kad naujos partijos susitepė kartais net greičiau nei senos. Demosas išperėjo mums juos visus – landsbergius, brazauskus, paksus, adamkus visi jie yra blogi ir geri – beveidžio mirusio demoso produktai. Bet joks konkretus žmogus nepripažins savo autorystės tiems reiškiniams, kuriuos tebenagrinėja politinių procesų aiškintojai. Politologai ir sociologai tebesiremia demoso teorija, ja (o tiksliau jos perpasakotojais) tebetiki kai kurie kandidatai. Socialinių tinklų ir migracijos epochoje jie tebetiki vaikščiojimai „nuo durų prie durų", už kurių gyvena visai ne demosas, o konkretūs žmonės, kurių neperkalbėsi šypsenomis ir skrajutėmis.
Pasak teorijos, kiekvienas sutiktas rinkėjas turi būti panašus į statistinį, o šiandien jis dažnai yra pabrėžtinai nepanašus. Populiariai kalbant, jei statistinis rinkėjas yra atrodo drungnas, tai dar nereiškia, kad dauguma realių rinkėjų yra drungni – jie gali būti labai šalti ir labai karšti. Aritmetinis vidurkis gi rodo, kad lyg tai vis – drungni.
Teorija nebegalioja dėl kelių priežasčių.
Pirma, rinkėjas seniai nebe racionalus. Jo balsavimo motyvai yra visai ne tie, kuriuos tradiciškai tiria viešosios nuomonės specialistai. Labai retas kuris rinkėjas (jau kita statistika sako, mažiau kaip kas dešimtas), balsuodamas turi omenyje kandidato programą mokesčių politikos, užimtumo didinimo, estetinio lavinimo ar pan. srityse, nelabai žino, koks ryšys (ar jo nebuvimas) tarp konservatoriaus ir konservatorijos, tarp astrologijos ir astronomijos. Naujos kartos rinkėjas visai ne mielas, ne naivus ir nepatiklus. Jis dažnai ciniškas ir savanaudis, labai gerai suvokiantis, ko iš jo norima ir visai neskubantis lengvai susivilioti. Jis seniai nebetiki rinkiminiais pažadais, priima jus veikiau kaip tam tikrą žanro specifiką. Jei, mielas skaitytojau, nuoširdžiai tikite ir rinkiminiais pažadais, tai esate mažų mažiausiai nesisteminis.
Pasak teorijos, kiekvienas sutiktas rinkėjas turi būti panašus į statistinį, o šiandien jis dažnai yra pabrėžtinai nepanašus.
Neseniai pasakiau, kad žaviuosi Leonardu da Vinčiu kaip didžiu mokslininku, o mano susižavėjimas buvo „užskaitytas" kaip meilė homoseksualams, man anas, pasak legendos, buvo gėjus. Šiaip ar taip, balsuoja už mylinčią širdį, o ne už nepriekaištingai atrodančią kardiogramą.
Antra. Šiandien nebe nuomonių skleidėjai - televizija ar laikraštis - formuoja rinkėjo apsisprendimą. Rinkėjas (beje, kaip ir kandidatas) turi tokį pasirinkimą ko klausyti, su kuo susitikti ir kada išjungti televizorių (ar užblokuoti nepatinkantį FB draugą). Visi užsidarę savo rėmėjų ir pomėgių „burbuluose". Rinkėjas jau išmoko iš žinių ir nuomonių srauto išsirinkti tai, kas jam įdomu (nors nebūtinai svarbu). Politikoje svarbu tampa ne politika – laimėti bilietą į Europos Parlamentą galima ir žaidžiant krepšinį ar kuriant televizijos laidas bei dalyvaujant „protų mūšiuose".
Pasižiūrėkite į tuos portalus, kurie rūšiuoja žinia pagal populiarumą, pamatysite, kad net rinkimų kampanijos įkarštyje kur kas populiaresnis tekstas apie varškės pyragą ar pop-blondinės skyrybas nei apie tai, kas mūsų laukia per artimiausius penkis metus.
Trečia. Su nugaišusiu demosu išnyko ir politinės ideologijos aplink kurias turėtų suktis politiniai pasirinkimai. Tai, kad vadinama nesistemine politika seniai yra sistema, net ir tradiciniai partijų pavadinimai ką nors sako tik politologams, bet ne rinkėjams. Politologai rimtais veidais aiškinasi ar gali kokia nors krikščioniškai besivadinanti partija „prastuminėti" tos pačios lyties santuokas, rinkėjams tai seniai nesusiję dalykai. Šiuolaikinėje politikoje savo rinkėjo (savo „burbulo") atradimas ar sukūrimas yra svarbiau nei idėjos paskleidimas, tad vis daugiau partijų sugebančių „įsikabinti" į parlamentus, bet ne pateikiančių idėjas. Dar daugiau rinkiminių komitetų, kuriems ideologija iš viso neberūpi.
Ketvirta. Ar balsavote, kaip moko vadovėlis, išstudijavę partijų ideologines ir programines nuostatas? Ar jūsų balsą kas nupirko? Ar jūsų nuomonę formavo politikų debatai? Jei į visus klausimus atsakėte neigiamai, sveikinu, esate šiuolaikinis rinkėjas, o ne nugaišusio demoso dalis.
Štai kodėl ne politologai šiandien laimi rinkimus. Juk laimi konkretūs žmonės, kurie yra tokie skirtingi vienoje šalyje, kad politika, jei ji neparemta patriotizmu mažai ką tebevienija. Balsuot čia ir dabar. Anksčiau reikėjo gero filmo, kad laimėtum Oskarą, šiandien reikia geros viešųjų ryšių akcijos. Balsuoti galima už viską. Žmonėms reikia tvarkos, o jiems siūlo rinktis tarp kelių betvarkių. Ar esame tikri, kad turime atsakingą valdžia. Turime tik rinktą, rinktą pagal mūsų norą, bet be jokio žinojimo, kad išrinksime geras. Tiksliau, žinome, kad renkamės nevykusiai, turime pretenzijas Seimo ir savivaldos rinktinėms. O kai mus išgirsta, ciniškai pasiūlo rinktis seniūnus, seniūnaičius, gerai, kad dar ne žmonas ir vyrus – dviem kadencijoms...
Tyrėjai gąsdina, kad demosas vis labiau nori tvirtos rankos ar kokių diktatorių. Netiesa, žmonės nori geros administracijos, o vien tik pasirinkimas pagal skonį jos nesukuria. Antikos laikais viską išspręsdavo netikėtai („iš mašinos") pasirodę dievai. Mūsų ateizmo epochoje dievai turėtume būti mes patys. Bet... Ir dar vienas pastebėjimas. Science fiction autoriai, mėginę vaizduoti harmoningą šviesios ateities visuomenę, beveik niekad nevaizdavo jos harmoningai veikiančios demokratinės sistemos. Tai buvo greičiau sistema, kurioje dominuoja racionalusis, bet ne populiarusis autoritetas, t.y. veikiau autoritarizmas nei demokratinis pliuralizmas. Visai ne pagal vadovėlį...
Egidijus Vareikis yra Seimo narys.
