Asmeniškai nelyginčiau politikos su šachmatais vien jau todėl, kad gyvenime figūrų taip lengvai nenukirsi ir nepašalinsi, bet jei jau šachmatuose esame, tai nejučia kyla keli klausimai – kas gi tie mūsų oponentai, kokią partiją – klasikinę ar nesisteminę – šiandien žaidžiame ir kodėl, būdami tokie protingi, ne visada laimime?
Europos Sąjunga yra žaidėjas, turintis kelias išskirtines savybes. Viena savybė – žaidėjas laiko save pasaulio čempionu, kuriam jau nebereikia nieko nugalėti. Reikia tik išlaikyti titulą, gyvenant ilgai ir laimingai. Būdama laiminga, Europos Sąjunga žaidžia juodomis figūromis. Ji ne pradeda partiją, o tik atsako į kito žaidėjo veiksmus. Europa žino, kad šachmatų uždavinys įprastai skamba „baltieji pradeda ir laimi“, tačiau ją visiškai patenkina lygiosios. Dar daugiau – ją visiškai patenkina būsena, kurioje iš viso žaisti nereikia. Čempionui geriausia, kai aplink iš viso nieko nevyksta, vadinasi, nėra jokių spręstinų uždavinių.
Kiekvienas, kuris nori žaisti baltaisiais, čempionui yra tik galvos skausmas ir, neva, nenaudingas laiko bei resursų švaistymas. Ilgesnėje perspektyvoje galima pergalė, tačiau ji reikalauja įdėti darbo ir politinių pastangų, kurios tiesiog vargina.
Europos Bendrijos gyveno gerai ir Šaltojo karo metu, atiduodamos duoklę Amerikos organizuotai gynybai, ir, būkime atviri, nebuvo pasiruošusios nei Berlyno sienos griuvimui, nei kitiems pokyčiams. Kur kas lengviau buvo susitarti su Maskva dėl lygiųjų, o ne stengtis ją nugalėti. Europa mėgo „įtampos mažinimą“, o ne kovą su blogio imperijomis. Ronaldas Reaganas buvo tas, kuris nutarė žaisti baltosiomis figūromis ir tą blogio imperiją pribaigti. Todėl jo daug kas Vakarų Europoje nuoširdžiai nekentė. Vakarų spauda su pasimėgavimu citavo keistus ir nesisteminius R.Reagano pasisakymus, mėgavosi jo karikatūromis, Maskvos propagandistams pritariant ir garsiai kikenant.
Lygiųjų siekėjams Berlyno sienos griūtis ir visi mūsų „sąjūdžiai“ taip pat nebuvo iš karto suprantami. Neatsitiktinai „santūrieji“ Europos politikai siūlė veikiau susitaikyti su gorbačioviška kalėjimo reforma, nei iš kalėjimo išeiti. Galiausiai juodieji su palengvėjimu priėmė „istorijos pabaigos“ idėją kaip ženklą, kad visas pasaulis virs amžinosiomis lygiosiomis.
Tačiau „baltieji pradeda ir laimi“. Toks jų uždavinys ir strateginis tikslas. Baltaisiais bando žaisti Kinija, diktuodama savas taisykles pasaulyje. Ir tos taisyklės ne tik ekonomika. Baltųjų kinų uždavinys neabejotinai tapti ne tik didžiausiu pasaulio fabriku, bet ir ekonomikos menedžeriu. O per šį menedžmentą, kaip mano šie marksistai-maoistai, galima valdyti pasaulį visai jo neužkariaujant, juolab, kad pagrindiniai konkurentai – JAV ir Europa – priešintis nelinkę. Baltaisiais nori žaisti islamas, tačiau šiam žaidėjui aiškiai trūksta kvalifikacijos ir patrauklios ateities vizijos. Baltaisiais žaidžia Rusija, visai neslėpdama savo geidžiamos pergalės – didžiosios valstybės statuso atkūrimo.
Baltieji, kad ir ne patys didžiausi meistrai, planuoja žaidimą ir primeta juodiesiems savo politikos darbotvarkę. Debiutai išmokti, tačiau baltieji siūlo naujas situacijas ir visai nepripažįsta mūsų pranašumo.
Sakysite, išvardinti „baltieji“ yra mūsų priešai, ir mes apsiginsime. Tačiau kaip elgtis, kai baltaisiais pradeda žaisti sąjungininkai?
Tuo tarpu pasyvi Europa per pastaruosius dešimtmečius pralaimėjo ne vieną geopolitinį susidūrimą. Viltinga istorijos pabaiga neatėjo, atėjo labai nesimpatiškas jos tęsinys. Prieš kelis dešimtmečius tikėtasi, kad Europa bus vientisa ir laisva – nuo Vankuverio iki Vladivostoko. Net dainas apie tai dainavo. Kai šiandien klausiu, ar Europa yra tokia – vientisa ir laisva, išgirstu teigiamą atsakymą, tačiau su paaiškinimu, kad ta Europa kiek mažesnė, baigiasi Vilniaus apylinkėse. Kas tikėjosi, kad lengvai demokratizuosis Rusija ir buvusios TSRS respublikos, turėjo ne šiaip sau tikėtis, o aktyviai to siekti, t.y ir čia žaisti baltosiomis figūromis.
Sakysite, išvardinti „baltieji“ yra mūsų priešai, ir mes apsiginsime. Tačiau kaip elgtis, kai baltaisiais pradeda žaisti sąjungininkai? Jie iš inercijos tampa blogiu. Šiandien daliai europiečių didysis blogis yra Donaldas Trumpas, pasiryžęs ne pasyviai atsakinėti į Rusijos ar Kinijos gnybtelėjimus, bet pakeisti pasaulį, kad Amerika ir visa euro-atlantinė civilizacija vėl būtų ne pasyviai reaguojanti į įvykius pasaulyje, bet juos kurianti. Amerika, pasak lygiųjų siekiančių žaidėjų, yra bloga ne todėl, kad kariauja su blogiečiais. Bloga, kad ir savo sąjungininkams liepia kariauti su blogiu ir prisipažinti, kad lygiosios su blogiu yra politinis ir moralinis pralaimėjimas. Trumpas panašus į Reaganą, tad išgyvena tą patyčių bangą, nors iš tikro tai ne tyčiotis reikia, o gerai pagalvoti, juk „America great again“ yra ir mūsų didysis politikos interesas – stipri Amerika – tai stipri Europa ir stipri bei saugi Lietuva. Argi neaišku?
Neseniai Vilniuje vykusioje tarptautinio Valdo Adamkaus saugumo konferencijoje išgirdau, kad Europos integracija nebaigta, o Sakartvelo, Moldovos ir Ukrainos narystė euroatlantinėse struktūrose yra tai, kas angliškai vadinama „unfinished business“.
Prisipažinsiu, nelabai žinau, kaip tą paskutinį žodį reikia išsiversti į mūsų kalbą, bet iš kai kurių prelegentų supratau, kad biznį jie supranta kaip kažkokį sandorį ar sandėrį su Maskva, o taip pat pačių ukrainiečių pastangas padaryti viską taip, kad sutarti būtų lengviau. Jei Sakartvelas ir panašios šalys mums yra biznis – sandėris, tai sandėris prastas. Tų šalių ekonomika ar gyvenimo būdas europiečių nepadarys ženkliai turtingesniais ir labiau pasitikinčiais savimi. Ukraina ir Moldova mums tapo biznio reikalas, o ne vertybių reikalas, todėl ir pralaimime, nes biznis yra tik lygiųjų siekimas.
Turime pamilti tas šalis tokias, kokios jos yra, o ne garbinti įsivaizduojamą iliuziją.
Turgaus prekeivis, kuris sako „aš nenoriu karo, nes tai trukdo prekybai, nelieskime diktatorių, nes tai trukdo prekybai“. Prieš jau daugiau kaip 100 metų, tiksliau, 1912-aisiais britų politologas Normanas Angelas parašė šlovę jam atnešusį rašinį „Didžioji iliuzija“, kuriame protingai pagrindė teiginį, kad karų daugiau nebebus. Pagrindinė idėja – viskas sprendžiasi prekybos vietoje. Jis skaudžiai klydo, sulaukęs ne bet kokio karo, o pasaulinio. Tačiau pamoka neišmokta. Mokydamas nekariauti, o prekiauti gavo Nobelio taikos premiją. Su Hitleriu sutarimai virto Miuncheno suokalbiu ir baigėsi kasmet minimu gėdingu paktu. Antrasis pasaulinis karas neapsimokėjo, kol jis netapo vertybių kova. Kai tapo, mes jį laimėjome. Po Antrojo pasaulinio karo irgi kalbėta apie prekybą, tačiau prekybą daiktais ir paslaugomis. Jei politika tampa prekyba politiniais principais, tai jau nusikaltimas moralei...
Dėl visų tų šalių, maitinamų partnerystės iliuzijų surogatais, negali būti jokių lygiųjų. Jei tai yra Europos vertybė (kaip patys sakome) neturime jos atiduoti bet kam, kas tik sumano žaisti baltosiomis figūromis globalioje šachmatų lentoje. Turime pamilti tas šalis tokias, kokios jos yra, o ne garbinti įsivaizduojamą iliuziją. Turime pamilti Makedoniją su naujais ir senais vardais, pamilti Turkiją, nes ji – mūsų saugumo ramstis... Ir dar daug kur ne sandoriauti, o žaisti savąją partiją.
Nepabaigtas biznis dvelkia labai pavojinga tendencija prekiauti ir politiniais sprendimais, ko, tiesa sakant, Rusijai ir reikia. Vadinamos „nepasiruošę šalys“ yra tikrai nepasiruošę techniškai ir gal teisiškai, tačiau vertybiškai jos tiek Europoje, kiek siekia ginti bendrąsias ir tikrąsias vertybes. Tad neturime sakartveliškų klausimų spręsti už Europos politikos prekystalių.
Kuklus pastebėjimas, kad pasaulio likimas vis tik sprendžiasi ne turguje, o mūšio lauke. Ir ne tas laimi, kas geriau prekiauja...
Egidijus Vareikis yra Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas.