Prastai surežisuotos dainų šventės disharmonijoje reikšminėmis sąvokomis tampa nuogąstavimas, kad Lietuvą užvaldo vadinamos nesisteminės partijos, o sprendimus priiminėti ima nesisteminiai politikai. O tai yra neva mūsų laukiantis juodasis scenarijus.
Dėl jo gali būti kalti darbiečiai, tvarkiečiai ar koks Puteikis, bet nesistemiškumo etalonu jau tampa Ramūnas Karbauskis su visu Sauliumi Skverneliu, stebinantys nesistemiškai aukštais reitingais ir galimybėmis gerokai perdėlioti Lietuvos sisteminę politiką.
O jei rimtai, tai kas čia vyksta?
Žmogiškiau kalbant, sisteminę politiką turi sudaryti tradicinėmis vadinamos partijos – socialistai, liberalai, konservatoriai, krikdemai, (gal ir komunistai???), kurios pagal laiko patikrintą sistemą pasidalina vietas parlamente kairės-dešinės vertybių skalėje.
Kalbant rimtai, reikia prisiminti, kad klasikinės politinės ideologijos sukurtos prieš šimtus metų, šiandien vis dažniau lieka tik partine iškaba. Šiandien nebėra jokių grynakraujų liberalų ar konservatorių, kokius aprašė Apšvietos periodo mąstytojai.
Apie tokias sistemas mokoma aukštesnėse ir žemesnėse mokyklose, apie juos šį bei tą išmano ir rinkėjai. Kai politikos padangėje atsiranda organizacijos, sunkiai įtalpinamos į kairės-dešinės ar prieš porą šimtmečių sukurtus ideologijų štampus, griebiamasi už galvos, kad ateina kažkokie baisūs nesistemininkai.
Pažiūrėkit, jie jau kontroliuoja kone visus didmiesčius, jie jau ant Seimo slenksčio. O tada prasideda jų „koliojimas“, rėkiant, kad tai arba neišmanėliai iš tamsių pakampių, arba apgavikai, o už juos balsuojantys – arba nuoširdžiai apsirinkantys arba tiesiog... kvailiai.
Galima emociškai svaidytis žodžiais, kas čia protingas, kas ne, galima pasiaiškinti ramiai ir rimtai. Emociškai išeina tik pykčio priepuoliai ir šiek tiek pamazgėlių dėl praeities. Suprask, per ilgai buvo versle, moksle, savanorystėje, bet blogiausia, kad nestandartiškai galvoja.
Kalbant rimtai, reikia prisiminti, kad klasikinės politinės ideologijos sukurtos prieš šimtus metų, šiandien vis dažniau lieka tik partine iškaba. Šiandien nebėra jokių grynakraujų liberalų ar konservatorių, kokius aprašė Apšvietos periodo mąstytojai. Ir naujas partijas vis sunkiau suklasifikuoti (nesistebėkite, kad, pvz., Darbo partija Europos parlamente priklauso liberalų grupei, o Lietuvos lenkų rinkimų akcija – artima konservatoriams). Pabandžius ištirti, kuri labiau kairė ar dešinė, dar labiau susipainiosime.
Lietuva, beje, ne išimtis, o gal, sakykime, jau nebe išimtis. Beveik visą Vidurio Europą valdo ar kontroliuoja nesisteminės (ar netradicinės) partijos, jos dygsta ir respektabiliose Vakarų demokratijose.
Iš vadovėlių laikas braukti pastraipas apie tradicinę britų demokratiją ar pavyzdingas partijas pokarinėje Vokietijoje. Net JAV prezidento posto visai rimtai siekia kandidatas, daugelio vadinamas nesisteminiu.
Politologai stebisi, kodėl naujos nesisteminės partijos sugeba taip greit pasiekti reitingų viršūnes, o senosioms nepadeda nei gausus skyrių tinklas, nei viešosios nuomonės formavimo ekspertai, nei „rinkėjų segmentų“ priviliojimo specialistai.
Ir tai savaime nei blogis, nei gėris. Tiesiog – realybė, dėl kurios reikia ne stebėtis, o pasakyti, kad sisteminis laikotarpis, kaip dinozaurinis Juros periodas, baigiasi. Kokios mielos tos tradicinės partijos beatrodytų. Pasaulio politikoje vyksta kažkas, ką reikia ne peikti ir koneveikti, bet ištirti ir susisteminti. Net ir tie, kas šiandien jaučiasi sistemos dalimi, turi suvokti, kad politika kinta ir su ja reikės gyventi.
Kodėl gi Juros periodas politikoje baigiasi būtent dabar?
Atsakymas nėra jau toks sudėtingas. Viena priežastis slypi pačioje politikoje. XXI amžiaus postmoderne politinių klausimų jau nebegalima spręsti liberaliai ar konservatyviai. Tiksliau, sprendimas nebepriklauso nuo to, kokia partija valdžioje.
Pasaulio politikoje vyksta kažkas, ką reikia ne peikti ir koneveikti, bet ištirti ir susisteminti.
Pavyzdžiui, ES, NATO organizacijose yra valstybės, o ne jų partinės ideologijos. Organizacijų narėmis ir mes tapome kaip valstybė, o ne vienos partijos projektas. Jei XIX amžiuje buvo ne tas pats – kokią ekonomikos ar socialinės politikos kryptį rinksis vyriausybė, tai XXI amžiuje viskas per daug globalu, per daug laisva, kad vieni kažką griežtai diktuotų lengvai pasirinktų, kiti lengvai pakeistų. Galima lažintis, kad kovoje su pastarųjų metų krize Europoje ir pasaulyje daugiau lėmė atskirų politikų sumanumas, o ne bendra valdančiųjų ar opozicinių partijų ideologija.
Antra priežastis yra politikai. Žmonės į partijas ateina daugiau kaip į kasdienę politiką, o ne į konkrečią ideologiją. Į naujai besikuriančias ar transformuotas partijas „ateiti“ lengviau, jos lankstesnės savo pasirinkimuose su kuo ir kada draugauti. Joms nereikia šlovingos praeities, jos orientuotos į dabartį tokią, kokia ji yra, o ne kokia turėtų būti pagal klasikinių ideologų įsitikinimus.
Trečia – tai rinkėjų (bent jau ženklios jų dalies) nusivylimas ilgaamžiais partijų dinozaurais. Rinkėjams reikia ne ideologinio veiksmų pagrindimo, bet veikiau paties veiksmo. Rinkėjas orientuotas veikiau į trumpalaikį efektą, negu į ilgalaikės programos vykdymą. Aišku, galima sakyti, kad rinkėjas nežino, ką daro, bet kol politika surėdyta taip kad rinkėjas visada teisus, laimi, tas, kas pasiūlo sprendimą čia ir dabar.
Ketvirta... Ir tai labai svarbu. Nesisteminės partijos, pačios nežinodamos, kurio rinkėjų segmento jiems reikia, žiūri į rinkėją ne racionaliai, ne skaičiuoja, kur dirbti apsimoka. Mato rinkėją kaip žmogų su savo emocijomis ir svajonėmis, stengiasi suprasti tas svajones ir jas versti savo programa. Jei dinozaurinės partijos moko žmones tapti socialdemokratais ar konservatoriais, tai nesisteminės tiesiog tampa tokios, kokias rinkėjas lengvai supranta.
Aišku, kad rinkėjai ir politikai šiandien blaškosi tarp dviejų kraštutinumų. Balsuojantis žmogus, jausdamas, kad vis daugiau sprendimų galios pereina į specialistų (ar „specialistų“) rankas, jaučia demokratijos deficitą ir nori vis dažniau balsuoti už tai, kad gyvenimas gerėtų. 90 procentų žmonių mano, kad yra nepakankamai įvertinti ir dėl kažkieno kaltės gyvena blogiau nei yra verti. Politikai supranta, kad vien balsavimu gyvenimo nepakeisti, bet dažnai nedrįsta garsiai to pasakyti. Nesisteminės partijos išdrįsta pasakyti daugiau, nes joms (kaip nesisteminėms) politinio korektiškumo kartelė nuleista žemiau.
Jei dinozaurinės partijos moko žmones tapti socialdemokratais ar konservatoriais, tai nesisteminės tiesiog tampa tokios, kokias rinkėjas lengvai supranta.
Ne visos tos nesisteminės partijos, beje, geros ir juo labiau geranoriškos. Mutacijų būna visokių. Jei kalbėti apie nesisteminių sistemos užuomazgas, tai nesunku pastebėti, kad minėtosios partijos yra trijų rūšių.
Viena jų – protesto partijos, žadančios griauti ir keisti iš esmės. Joms kuo blogiau, tuo geriau – visi nusikaltėliai, išskyrus partijos vadus ir už juos balsuojančius... su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Lietuva jiems mafijos šalis, pagal korupcijos lyg esanti tarp Sudano ir Zimbabvės. Kita – tai vieno klausimo arba siaurai profiliuotos partijos, ginančios vieną atskirai paimtą mergaitė ar kitą super-idėją. Joms Lietuva – kokių nors gėjų ar masonų (nežinia, kas tai yra) sąmokslu užgrobta šalis.
Trečia tai politikos reorganizavimo partijos, ateinančios su XXI amžiaus postmoderniu mąstymu ir kuriančios ne ideologiškai mitinę, bet politiškai realią valstybę. Jos surenka perspektyvius žmones, skrupulingai kuria programas ir noriai stoja į konkurencinę kovą.
Tokioms partijoms Lietuva yra respektabili Europos valstybė, kurioje gyvena padorūs ir kūrybingi žmonės, reikia tik atpalaiduoti jų kūrybinę energiją. Gal pasirodo ir ne visada sėkmingai, bet... skaičiai rodo, kad laimi vis daugiau. Jas galima kaltinti patyrimo ar kompetencijos stoka, galima šaipytis, kad žmonės ateina iš „kažkur“, bet jie ateina. Beje, pati nesistemiškiausia partija Lietuvos istorijoje buvo Sąjūdis, kurio žmonės tikrai ne iš dogminės politikos atėję, įvykdė tai, ką sisteminiai politologai laikė utopija.
Tai apie partijas. Netoli laikas, kai reikės peržiūrėti visą visuomenės valdymo mechanizmą, revizuoti ir valdžių atskyrimo ir valdžių kaitos mechanizmus.
Atidesnis skaitytojas suprato, kas yra kas. Ir tegu neįsižeidžia, nes ne aš pranašauju dinozaurų žūtį. Tokia jau ta istorija, kažkas kažką pakeičia. Dinozaurai savaime taip pat nebuvo blogis, ir neišmirė per kelias kartas. Tai ilgas procesas, tad ir naujiems politikos gyvūnams teks pagyventi kartu su dinozaurais ir net dalintis atsakomybe.
Tad nereikia vieniems kitų niekinti, tačiau įžiūrėti naujos sistemos gimimą tiesiog būtina. Jei kas atmena mokymą apie evoliuciją, teprisimena, kad ir protingi dinozaurai neišmirė be pėdsakų. Jie virto paukščiais. Tad ar nebus Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos simbolis – gandras – tas ženklas, kuris byloja apie geras politikos naujienas. Nesisteminis simbolis... bet geras.
Egidijus Vareikis yra Seimo narys
