Diskutuojantieji turi savo nuomones. Vieną kraštutinumą galima pavadinti „Lietuva tik lietuviams“, kurioje lietuvio sąvoka dažnai susiaurinama iki tiek, kad ir Vilnija jau į ją nepatenka (nebent „pasitaisytų“). Kitas kraštutinumas – tai siūlymas pardavinėti savo valstybės politinį turtą – Šengeno pasą – visiems, kas už jį tik pasiruošęs papildyti valstybės biudžetą ar investuoti, o taip pat ir nusipirkti būsimus olimpiadų ir Eurovizijų laimėtojus, vaikų gimdytojus ir visą ketvirtąjį ar penktąjį būsimų lietuvių milijoną.
Tiesa yra kažkur toliau nuo šių kraštutinumų, ir tą tiesą mums reikės pasirinkti. Asmeniškai manau, kad Lietuvos pilietybėje turi būti kas nors jausmais suvokiamo lietuviško, o lietuviškumas ne visada suvokiamas vien griežta įstatymų raide. Jei lietuviškumas ar ne lietuviškumas trikdo sportui, tai reiktų keisti sporto taisykles, o ne lietuviškumą. Referendumas, matomai, bus, tad politikai laužo galvą, kaip gudriai suformuluoti klausimą, kad ir lietuviškumas nenukentėtų ir neliktume „durniaus vietoje“, kai aplinkinės šalys semsis naudą iš pilietybinės prekybos.
Referendumas referendumu, tačiau klausimas kur kas sudėtingesnis – lietuviškumas yra vertybė.
Referendumas referendumu, tačiau klausimas kur kas sudėtingesnis – lietuviškumas yra vertybė, kuri neabejotinai gintina, tačiau gynimas kainuoja, ir ne vienas lietuvis klausia savęs – kokia gi yra to lietuviškumo gynimo kaina? Ar galima iš viso prekiauti šalies politiniu turtu? Kokia Lietuvos kaip valstybės ir bendruomenės vertė?
Pasaulio praktika rodo, kad toks verslas yra gana plačiai paplitęs. Kai kurios mažos šalys ar net mikro valstybės parduoda jiems teisėtai priklausančius taršos limitus, radijo dažnius, pilietybes ar pan. Ne vienas mano kartos žmogus kažkada klausydavosi Liuksemburgo radijo, kuris transliuodavo visai ne iš Liuksemburgo, ne vienas žino, kad žymūs sportininkai ar menininkai tapdavo mikro valstybių piliečiai, kad išvengtų mokesčių. Gerardo Depardieu atvejį visi atsimena. O ar nepakvietus jo į Lietuvą?
Pasaulyje vis daugėja nepripažintų valstybių, kurių gyventojams reikia kokio nors pripažinto paso, leidžiančio keliauti po pasaulį. Tokių „valstybių“, kaip Padniestrė, gyventojai (pats mačiau) turi dažnai tris-keturis skirtingus pasus – Rytams, Vakarams ir savo malonumui. Šiaurės Kipro gyventojai kažkada siekė užsidirbti turkiškus pasus, dabar nori gauti kiprietiškus – jie suteikia kur kas didesnes galimybes. Ne paslaptis, kad ir mes 1990-1991 metais turėjome kelis pasus. Labai branginome savą mažą lietuvišką, tačiau keliaujant vis prireikdavo sovietinio. Net ir populiari „žalioji korta“ yra ne kas kita, kaip vilionė JAV pilietybe, gudriai suręsta politika leidžia daryti norimą atranką...
Pilietybės sąvoka istoriškai atsirado kaip patriotiškai-teisinė kategorija, ilgainiui tapo kokios nors sistemos privilegija (tokia yra šiandien ir Europos pilietybė), galiausiai tampa verslo objektu. Privilegijas juk galima pardavinėti. Jei tai naudinga. Tad kodėl nepasverti, kokia nauda iš to, kad aš lietuvis. Ar lietuvis – vis dar politinė ir dvasinė kategorija, ar kažkokia rinkos prekė, kaip Lietuvos – Šengeno šalies pasas, lietuviškas santechniko sertifikatas, pripažįstamas universiteto diplomas, galiausiai – lietuviška nosis ir strazdanos?
Surengiau provokaciją. Populiaraus naujienų portalo lankytojams ir facebook‘o draugams uždaviau klausimą: kokią nauda būti lietuviu? Prieš dvi dešimtis metų lietuviai didžiavosi būdami tokiais, ir pasaulis mus už tai vertino. Pasakymas, jog lietuviu būti nesinori, ir Lietuvos valstybės nereikia tuomet būtų atrodęs arba nesusipratimas, ar visai išdavystė. Nors nenoras būti lietuviu formaliai nėra netgi jokia nuodėmė, kaip ir nenoras būti švedu ar vokiečiu, nenoras susitapatinti su tam tikromis mentaliteto detalėmis ar tautos istorija, formaliai gali būti pateisinamas. Dvasinėje plotmėje santykiai su tėvyne kur kas subtilesni, nei pilietybės ar tautybės įrašai dokumentuose.
Prieš dvi dešimtis metų lietuvių (ar Lietuvos?) tauta atkūrė lietuvišką valstybė kaip politinę vertybę, tad ir prisirišimas prie jos buvo nekvestionuojamas. Lietuvybė gi atrodė esanti ne tik politinis ar istorinis unikumas, bet ir dvasinio išskirtinumo kategorija, kuri kaip žinia, kiekybiškai sunkiai išmatuojama. Nedvejodami sakėme, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė yra jos žmonių gyvavimo forma. Tuomet ir pilietybės klausimas atrodė su tuo susijęs.
Šiandien ne vienas Lietuvoje gimęs individas drąsiai ir visai be tikėjimo ar prigimtinio patriotizmo problemų diskutuoja, kokia nauda būti lietuviu. Ir kokia nenauda. Tai jau kiekybinis matavimas. Šiandien sugebame skaičiuoti kiek kainuoja vaiko gimimas ir auklėjimas (maniau, kad tai neįkainuojamas džiaugsmas), kiek kainuoja rinkimai ir valstybės palaikymas (ar apsimoka?), kiek kainuoja pasisiūti ir iškelti vėliavą (ar ne per daug trijų spalvų?), o taip pat įsivesti lietuviškas raides kompiuteryje. Kiek lenkai turi pridurti prie minimalios pensijos, kad patriotiškai nusiteikęs pensininkas nusiramintų dėl dvikalbių lentelių ir W raidės pasuose?
Provokacija pavyko. Portalo lankytojų ir facebook‘o komentarai parodė, kad nuogąstauta ne be reikalo. Atsakymai į klausimą, kokia nauda būti lietuviu parodė, kad ir tėvynė šiandien ant prekystalio: pilietybės gaunamos, keičiamos, perkamos, nukainuojamos. Laisvas žmonių judėjimas Europoje atnešė daug gero, tačiau sukėlė ir kelias nemalonias šalutines reakcijas – galima laisvai pasirinkti valstybė, ne kurią labiau myli, o iš kurios didesnė nauda. Sava šalis apkaltinta, kad nesirūpina savo jaunimu, nesirūpina pensininkais, nesirūpina ligoniais, kūdikiais, nebesirūpina netgi krepšininkais. Žodžiu – bloga šalis, ir gyventi joje ar būti lietuviu išties nenaudinga.
Gali sakyti, kad tai mąstymo rinkos kategorijomis padarinys. Jis mus tiek pavergė, kad pasirinkimo ieškome ten, kur jo net ir negali būti. Manome, kad gyvenimo draugas – tai pasirinkimo objektas, o jau keisti draugą, kaip nepatikusią prekę, pagal klasikinę moralę nevalia. Mes gi – keičiame. Rinka jau virto ir tikėjimas. Turiu pažįstamą tolimoje šalyje, katalikų tikėjimą iškeitusį į kažkurią protestantizmo atplaišą tik todėl, kad ana bažnyčia arčiau namų, o ir kainuoja pigiau. Suprask, išganymą galima pasirinkti – galima gauti pigiau ir patogiau, jei paieškosi. Tai ir pilietybės rinkoje galima nusipirkti norimą pasą.
Visai be jokios graužaties šiandieninis žmogus mano, kad nieko čia blogo savo tėvyne pasidaryti Airiją ar Skandinaviją, mat jos daugiau duoda ir sočiau maitina. Nesiimsiu čia spręsti, kiek procentų Lietuvos gyventojų mąsto taip, o ne kitaip – nuoskaudos, migracijos mąstai ir neapykanta valstybės vadovų veiksmais yra geras kokybinis kriterijus. Kur kas svarbiau pasverti priežastis – kas lemia, kad lietuviais būti nebenaudinga – mūsų pačių dvidešimtmečio klaidos, Europos integracija, europinės civilizacijos ligos ar dar kas nors? Ir kokia išeitis?
Teoretikas pasakytų, nieko čia keisto – Lietuvoje tebevyrauja vergo filosofija. Gyvenu už tiek, kiek šeimininkas duoda, jei galiu pabėgti pas daugiau duodantį, bėgu. Toks anoks Marksas sakė, kad nė vergai nė proletarai tėvynės neturi, turi tiesiog poreikius. Lietuva nesutverta vergams, nes jos vertė ne atlyginimo minimume. Todėl atsiradus galimybei, Lietuvą tereikia palikti. Arba ji ką nors duos...
Sovietiniais laikais mūsų vergiškos sąmonės niekas nesibijojo, tad ir skaičiuodavo dienas, kada baigsis lažas valstybei, prasidės darbas sau. Kai atsirado galimybė išsilaisvinti, regis, tą ir padarėme. Prieš dvidešimt metų manėme, kad išauginsime kartą, kuri vergo filosofijos neturės, kurs gyvenimą, kokio nori. O yra taip, kaip yra. Lietuvą – tautinę valstybę – vis labiau keičia Bendrojo vidaus produkto gamybos bei socialinių išmokų teritorija. Kadangi viena ir kita visuomenės nepatenkina, nereikia ir tokios tėvynės. Lietuvis, suviliotas naudos ir nenaudos, Europoje garbę pelnosi pigia darbo jėga. Manoma, kad tai santykinai naudinga, nors, kaip teisingai vienas iš komentatorių pasakė – be jokios gėdos eina valgyti už kitų šalių žmonių jau uždirbtą gerovę.
O ką gi gero Lietuvai galima pasiūlyti, ir kas tie, kurie turi siūlyti? Iš valdžios idėjų, beje neprašoma. Prašoma pinigų, nes tik tokia tos valdžios (gal ir tėvynės?) nauda. Europiniame kontekste įvyko taip, kad pasiruošėme integruotis, pasiruošėme gyventi ilgai ir laimingai pagal vadinamą europietišką svajonę – kokios nors Lisabonos strategiją ar vadinamąjį Davoso pasaulį, kuris laimę matuoja ekonomine nauda ir vartojimo lygiu, bet ne tautines istorija, ar moralės tradicijomis. Europa, tiesa, nesiūlė ir nesiūlo nieko atsisakyti, tačiau daugelis “naujai atvykusiųjų” beveik savo iniciatyva ėmėsi traukyti ryšius su neva skurdžia nors dvasinga praeitimi.
Tada ir pilietybė yra visai nebloga prekė. Tačiau ar tikrai yra moralu ja prekiauti. Jei jau, pasak himno „iš praeities stiprybę semiame“, tai daugiausiai praeityje praradome tada, kai lietuviams „nebeapsimokėdavo“ būti lietuviais, o Lietuvos valstybė tapdavo tiesiog preke. Ją nesunkiai nupirkdavo. Tad su pilietybės „bizniu“ būkime atsargūs.
