Tačiau mažai kas domisi tuo, kas galėjo sumanyti tokį Europos padalinimą? Ar jis gimė diktatorių galvose, ar minėtų protokolų sprendimą pašnabždėjo kokie nors ekspertai?
Europos padalijimo sumanytojų paieškos veda į geopolitikų stovyklą. Geopolitika, labai populiari diktatorių svajonėse, pateikia savąją Hitlerio ir Stalino sumanymo logiką.
Klasikinės geopolitikos požiūriu ir Vokietija, ir Rusija yra sausumos imperijos, kurios savo problemas sprendžia dalindamosi kaimynines teritorijas.
Vienas žymiausių XX amžiaus Vokietijos geopolitikų – Karlas Haushoferis (1869-1946), įvardijamas pagrindiniu Hitlerio patarėju, savo tekstuose teigė, kad Vokietija – tai dinamiška sausumos valstybė, nesėkmingai „uždaryta“ kaimyninių valstybių apsuptyje. Norint Vokietiją sustiprinti, ar net vokiečiams norint valdyti pasaulį, visų pirma reikia sudaryti sąjungą su Rusija, kaip sausumos valstybe. Antra, kariauti su Europos jūrinėmis valstybėmis įskaitant Didžiąją Britaniją ir taip įsitvirtinti Europoje.
Molotovo-Ribentropo paktas – tai sandėris, leidęs Hitleriui „laisvai jaustis“ kare su prancūzais ir britais. O didžiausia bėda tik ta, kad nekantrus Hitleris pradėjo karą su Rusija, nebaigęs jo Vakaruose.
Vėliau turėtų sekti karas su JAV, o galiausiai, kai jau niekas netrukdo, karas ir su ta pačia Rusija. Ar kas gali paneigti, jog buvo ne taip.
Molotovo-Ribentropo paktas – tai sandėris, leidęs Hitleriui „laisvai jaustis“ kare su prancūzais ir britais. O didžiausia bėda tik ta, kad nekantrus Hitleris pradėjo karą su Rusija, nebaigęs jo Vakaruose.
Tai dar ne viskas. Pasak minėto geopolitiko, vienos sausumos imperijos (tokios kaip Vokietija) plinta metastazių principu – užima strategiškai svarbius taškus ir paverčia juos naujais ekspansijos centrais.
Taip vokiečiai užimdami Klaipėdą skverbėsi į Baltijos regioną, panašiai elgėsi Silezijoje ir kitose vietose. Kitos sausumos imperijos plinta bangos principu. Žingsnis po žingsnio „praryja“ kaimynines teritorijas. Būtent tokia yra Rusija. Jos plėtimosi logika – į visas puses nuo centro, į visas puses nuo vieno vandenyno iki kito.
Rusijos prigimtis rodo šios imperijos siekį turėti kuo trumpesnes sausumos sienas, savotiškai įtvirtinti trumpesnę gynybinę liniją prieš potencialius priešininkus. Norint sužinoti, kur yra Rusijos imperinių interesų ribos, pakanka pasiimti Europos žemėlapį, pieštuką bei liniuotę ir pamatuoti atstumus „nuo jūros iki jūros“.
Veikiai įsitikinsime, kad siauriausia vieta Vidurio Europoje yra tarp Rostoko, buvusioje Rytų Vokietijoje, ir Triesto Italijoje prie Adrijos. Tai tik 860 km. Nubrėžę liniją per šiuos du taškus, pamatysime, kad ji beveik idealiai sutampa su riba, atskyrusia Rytų ir Vakarų įtakos sferas Šaltojo karo metu.
Vokietija ir Austrija dalijasi pagal okupacines zonas, Rytų įtakos sferoje lieka Čekoslovakija, Vengrija ir Jugoslavija, Vakarų – Italija ir Šveicarija. Vadinasi 1945 m. Rusija, tuometinės SSSR vardu, pasiekė vieną iš patogiausių sienų savo ekspansijos istorijoje. Toliau eiti Stalinui neužteko jėgų, mat sekanti patogi sustoti vieta buvo jau tik Pirėnai.
Toliau. Trumpiausias atstumas tarp Baltijos ir Juodosios jūrų, pasirodo, besanti linija, jungianti Karaliaučių su Odesa ir ganėtinai gerai sutampanti su buvusios SSSR vakarine siena. Tie 1180 km – tai jau antroji Rusijos imperijos linija, Maskvos ideologų laikyta savąja teritorija. Geopolitiniu aspektu Rusijos dalimi laikytina ir Suomija (kai kurie rusų politikai šitaip ir mano). Siauriausia vieta Skandinavijoje sutampa su dabartine Suomijos-Švedijos, o praeityje Rusijos imperijos ir Švedijos karalystės siena.
Eidami toliau įsitikinsime, kad linija tarp Sankt Peterburgo ir Rostovo prie Dono (1 500 km) atskiria Rusiją ne tik nuo Baltijos valstybių, bet ir nuo Baltarusijos ir Ukrainos. Gal tai trečioji Rusijos „gynybinė“ linija?
Atkreipkime dėmesį, kad ne visur pasaulyje liniuotė ir pieštukas padeda taip lengvai nustatyti šalių sienas ir įtakos sferas. Nuo Atlanto kranto iki Uralo, nuo Skandinavijos iki Alpių bei Karpatų yra lyguma, nesudaranti jokių žymesnių gamtinių kliūčių ir natūralių sienų. Sienų nustatymas ir kitimas yra politinių ar karinių veiksmų rezultatas.
Rytinės mūsų sienos su Rusija ir Baltarusija dabar yra panašios į tą, kuri yra tarp Rusijos ir Suomijos. Rusijos interesas ją „trumpinti“.
Kiekvienas nukrypimas nuo minėtų trumpųjų sienų Rusijai tampa imperinės strategijos problema.
Žvelgdami į Europos ir buvusios SSSR žemėlapius veikiai pamatysime, kad viena iš tų nepatogiųjų sienų yra tarp Suomijos ir Rusijos. Dabar, kai Suomija jau tapo Europos Sąjungos nare, vargu ar Rusija į ją kėsinsis, tačiau sausumos imperijai, neatsisakiusiai savų imperinių ambicijų, tai visada bus problema.
Kita „nepatogi“ Rusijai siena atsiranda tuomet, kai Baltarusija ir Ukraina lieka Rusijos interesų sferoje, o Baltijos šalys tampa nepriklausomos. Rytinės mūsų sienos su Rusija ir Baltarusija dabar yra panašios į tą, kuri yra tarp Rusijos ir Suomijos. Rusijos interesas ją „trumpinti“.
Akylesnis žemėlapio skaitytojas pastebės dar keletą įdomių linijų. Linija Ryga-Odesa yra ne ką ilgesnė už liniją Karaliaučius-Odesa – tik 1260 km. Kaip žinoma, Molotovo-Ribbentropo paktas 1939 m. Latviją ir Estiją paliko SSSR interesų sferoje. Beveik pagal Rygos-Odesos liniją. Beje, po Pirmojo pasaulinio karo riba, skirianti dviejų sausumos imperijų Vokietijos ir Rusijos interesų sferas, ėjo Dauguvos upe. Štai kur pakto genezė ir esmė.
Na, o pabaigai verta prisiminti, kad K.Haushoferis, netekęs Hitlero palankumo, nukeliavo į koncentracijos stovyklą, o 1946 m. baigė gyvenimą savižudybe. K.Haushoferio sūnui Albrechtui buvo įvykdyta mirties bausmė už dalyvavimą liepos 20 dienos sąmoksle prieš Hitlerį.
Tokie istorijos ir politikos paradoksai.
Egidijus Vareikis yra Seimo narys, TS-LKD atstovas
