Kadangi rinkimai rodo valdžios permainas, visai natūralu laukti svarstymų ir spėliojimų, kokie pokyčiai laukia šalies ir jos kaimynų. Ir šiek tiek liūdna, kad Lietuvos žiniasklaidos komentarai apsiribojo vos keliomis diskusijomis apie tai, ar naujoji šalies valdžia mus dėl W raidės bars aršiau, ar santūriau? Net neklausė, ar jungčių statyba pagreitės, ar sulėtės, ar šeimų politika yra mums pavyzdys, ar ne...
Jei jau sakome, kad Lenkija – mūsų strateginė partnerė (tikiu, kad taip yra), turime progą rimčiau pažiūrėti, kas gi vyksta tos partnerės politiniuose namuose, ir kokius santykius su tais namais mes patys turėtume sukurti.
Nemažai prirašyta apie tai, kad Jaroslawas Kaczynskis yra politinio lobizmo ir užkulisinių sandėrių meistras, dar daugiau apie tai, kad jam rinkimus padėjo laimėti migrantų krizė ar slapto pasiklausymo skandalėliai. Nereiktų pasiduoti iliuzijai, jog iki tol Lenkijoje buvo viskas taip, kaip reikia, ir Kaczynskis tik pasinaudojo valdžios klaidomis.
„Įstatymo ir teisingumo“ partija pirmavo reitinguose gerokai prieš pabėgėlių krizę, laimėjo prezidento rinkimus, o skandalų koreliacija su reitingais niekaip aiškiai neįrodoma – veikiau desertas, bet ne pagrindinis vakarienės patiekalas. Rinkimus laimėjo aiški politinė slinktis, atspindinti daugiau gilumines nuotaikas, o ne vienadienes intrigas.
„Piliečių platforma“, būdama santykinai konservatyvi, sėkmingai kūrė Lenkiją savotišku liberalaus modernizavimo keliu, kai kada tautinius ir krikščioniškus jausmus aukodama sėkmingos ekonominės raidos ir vaizdelio, patinkančio Briuseliui, labui.
Tai pavyko ir niekas negali barti Donaldo Tusko bei jo komandos dėl kokių nors strateginių klaidų. Žvelgiant iš šalies, atrodo, kad „platformos“ programa įvykdyta, ir dabar šaliai reikia nebe vakarietiškos politinės bravūros, o krikščioniško konservatyvaus santūrumo (kai kas jį dar laiko nesisteminiu, bet tai tik laiko klausimas).
Rinkimus laimėjo aiški politinė slinktis, atspindinti daugiau gilumines nuotaikas, o ne vienadienes intrigas.
Lenkija yra didžiausia Vidurio Europos valstybė, didžiausia vis dar naujosiomis šalimis vadinama valstybė, tad jos politika, nori kas ar nenori, atspindi visos Vidurio Europos politikos siekius. Panašių nuotaikų yra visame regione.
Kai kada jos išvirsta pavojingais populistų ar nacionalistų laimėjimais, ir tai kelia nerimą Briuselyje. O gal nereiktų nerimauti, o stengtis suprasti, kad ne visa Europa gali ir nori gyventi pagal Skandinavijos ar Beniliukso socialinius modelius ir moralės standartus, gali būti krikščioniškai moderni ir morali.
NATO ir Europos Bendrijos buvo sukurtos tada, kai Europoje vyravo krikščioniškosios politikos, demokratizacijos ir modernizavimo nuostatos. Tad šalis, besilaikanti santūrios krikščioniškos ir moderniai konservatyvios politikos gali itin patikimai vykdyti įsipareigojimus NATO aljansui, liks stipri ir stabiliai auganti integruotos Europos šalis, nepasiduodanti neapgalvotoms bravūriškos integracijos iniciatyvoms.
Ir tik teigiamai galima vertinti didesnį dėmesį amžinosioms vertybėms, tokioms kaip šeima, krikščioniška tradicija ir panašiai, kad šios vertybės bus ne deklaruojamos, o realiai puoselėjamos. Būtent šių dalykų Europai labai trūksta, ir jei juos sveikai atstovaus Lenkija, tai patvirtins jos, kaip katalikiškos šalies įvaizdį.
Nėra pagrindo manyti, kad šalies valdžia leis vykti chaotiškai migracijai ar griauti Šengeno erdvę. Pagal daugelį žmogiškosios raidos parametrų Lenkija atsilieka nuo Čekijos ir Vokietijos, prilygsta Lietuvai ir lenkia kitas savo kaimynes.
Kaczynskis ir jo būsimoji premjerė nėra tokie, pas kuriuos V.Putinas atvyktų su šypsena ir pasiūlytų kokį dujinį sandėrį. Maskva neatrodo laiminga ir patenkinta lenkų pasirinkimu.
Tai rodo šalies solidumą, ir mažai tikėtina, kad šalis kryps į populizmą ar nacionalizmą. Jei kas tokių žingsnių tikėjosi iš neseniai išrinkto prezidento, turi pasakyti, kad bent jau kol kas šalis netapo nei chaotiška, nei neprognozuojama.
Liberali žiniasklaida teigia, kad naujoji Lenkijos valdžia yra artima vengrų premjerui V.Orbanui. Nenorėčiau su tuo sutikti šimtu procentų, tačiau net kritiškai vertinant patį V.Orbaną, iš Vengrijos yra ko pasimokyti.
Kita vertus, Kaczynskis ir jo būsimoji premjerė nėra tokie, pas kuriuos V.Putinas atvyktų su šypsena ir pasiūlytų kokį dujinį sandėrį.
Maskva neatrodo laiminga ir patenkinta lenkų pasirinkimu, o tai dar vienas įrodymas, kad rinkėjai pasirinko neblogai. Rusijos ir Ukrainos „problematiką“ Lenkija suvokia beveik taip, kaip mes, tad ir čia galima tik džiaugtis.
Kur gi mes esame toje Lenkijos politinėje slinktyje?
Savo dydžiu Lietuva šiandien yra mažiausia Lenkijos kaimynė, su kuria tačiau Lenkiją sieja istorinės simpatijos ir XX amžiaus nesusipratimai. Lenkija nori palaikyti gerus santykius su Lietuva politiškai, ekonomiškai ir emociškai.
Istorinės simpatijos didina Lietuvos reikšmę, tačiau nereikia tikėtis, kad šiandien Lietuva Lenkijai būtų svarbesnė, nei kokia Vokietija. Vilnius tikrai ne centrinis klausimas šalies politikoje, ir ne W antrajame paso puslapyje yra dienos aktualija.
Lietuviams reiktų didelėmis raidėmis užsirašyti ir suvokti, kad Lietuva Lenkijai nėra tokia svarbi, kokia svarbi šiandieninei Lietuvai yra Lenkija. Lietuvai nenaudinga rankas sudėjus laukti kokios nors remarkos, ateinančios iš Varšuvos, o daryti reikia viską, kad Varšuva sakytų mums naudingus žodžius ir darytų naudingus sprendimus.
Tad ne laukti, kiek nauja Lenkijos valdžia mus bars, o pasiūlyti naują iniciatyvą. Šiandien kaip niekad gera proga sutvarkyti santykius taip, kad strateginis interesas, o ne rajonų politikai lemtų santykius tarp dviejų valstybių.
Pirmiausia prisiminkime tą gražią frazę – „strateginė partnerystė“. Ji matoma keliais aspektais:
Vienas – kurį visi mėgsta parodyti (nors rodyti nelabai yra ką). Tai dujotiekiai, naftotiekiai, geležinkeliai, autostrados, kertančios siauriausią Europos Sąjungos ir NATO sąsmauką ties Lazdijais ir Kalvarija.
Kol kas to nėra, traukinys vis dar neatvažiuoja iki Baltstogės, elektros tiltas nenutiestas, o į Europą važiojame regioniniais (gal net sakykime, rajoniniais) keliais. Tad tikrai nėra ką rodyti, o reiktų ne tik rodyti, bet ir realiai turėti. Be jungčių su Lenkija ir per Lenkiją su likusia Europa, mūsų europinė integracija liks lengvai suardoma.
Lietuviams reiktų didelėmis raidėmis užsirašyti ir suvokti, kad Lietuva Lenkijai nėra tokia svarbi, kokia svarbi šiandieninei Lietuvai yra Lenkija.
Antras – politinė ir emocinė partnerystė, kurios dažnai patys išsižadame, užsižaidę istorinės praeities ar kiemo nesutarimų žaidimus. Nepakanka tik prekiauti, reikia tiesiog draugauti, kartais tiesiog naujoviškai pažvelgiant į praeitį ir dabartį.
Nekartosiu čia visokiausių rimtų ir paikų argumentų, kodėl Eišiškėse Jono Pauliaus II vardo negalima rašyti su W. Raides sugalvojo žmonės, kiekviena kalba ir kiekviena tautas turi bendras ir specifines raides, tačiau bendru atveju geriau jau strateginis partneris su germaniška W, nei strateginis priešas su slaviška Š.
Pirmąją šiandien vartoja slavai, o antrąją baltai, tai rodo, kad šis raidžių karas vis labiau paikas. Problema yra ne meilė raidei, o okupaciją simbolizuojanti juostelė. Etniniai lietuviai, gryna lietuviška kalba sandėriaujantys su Maskva, šiandien yra kur kas didesnė grėsmė, nei dvikalbiai užrašai.
Tad nereikia klausti, kokia Lenkija taps dabar ir ką pasakys Lietuvai. Klausimas, kaip Lietuva kurs tą politinę atmosferą, kuri naujoje situacijoje būtų ne vadinamos nulinės sumos žaidimas (vienas laimi, kitas pralaimi), o teigiamos sinergijos (laimi abu), strategija. Tikiu, kad galimi ne tik geros kaimynystės, bet ir draugiškos partnerystės santykiai. Kaip anais (deja, labai senais) laikais.
Egidijus Vareikis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys
