Turime pasakyti, taip, mums pasisekė. Šaltojo karo pabaigoje puikiai išnaudojome atsiradusią galimybę atkurti politinę nepriklausomybę ir sukurti valstybę. Panašia galimybe pasinaudojome ir po Pirmojo pasaulinio karo. Anuometinė Lietuva dar ir šiandien duoda politinių dividendų.
Tačiau šiandien negalime tvirtinti, kad mūsų nepriklausomybė yra amžina ir nepažeidžiama. Gal net atvirkščiai – su nerimu konstatuojame, kad jaučiamės nesaugūs, o politinis laikas ima slinkti ne mūsų naudai. Stiprėja ir klesti ne demokratiją kuriančios, bet veikiau ją ignoruojančios autoritarinės valstybės. Dvi iš keturių mūsų kaimynių kaip tik tokios...
Vis daugiau politologų teigia, kad Europa su JAV ir visa demokratine bendruomene yra nuosmukio etape, kad didžioji pasaulio galia, pasaulio ekonomika, greit priklausys Kinijai (prasidės Azijos amžius), o tuomet ir politiką lems ne dabartinis G8, o veikiau BRICS (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Pietų Afrika). Didžiausi gamintojai ir būsimieji „tigrai“ – tai visai ne idealios demokratijos šalys ir ne taikos balandžiai. Gal jau galas demokratijai, šlovė pragmatikų valdomiems žaliavų šaltiniams ir ciniškiems pigios darbo jėgos tiekėjams?
Gal jau galas demokratijai, šlovė pragmatikų valdomiems žaliavų šaltiniams ir ciniškiems pigios darbo jėgos tiekėjams?
Tai gal mes esame ne toje barikadų pusėje, pasirinkę veikiau praeitį, o ne ateitį? Ar Šaltojo karo pabaiga vis tik buvo pavykęs politinis projektas, ar kaip pasakytų koks Putinas, didelė geopolitinė tragedija?
Optimistinis Šaltojo karo pabaigos scenarijus bylojo, kad turi ateiti istorijos pabaiga – pilnutinė demokratija ir liberalios ekonomikos įsigalėjimas. Tuo keliu ir stengtasi eiti, tačiau šiandien tenka konstatuoti, kad realiame gyvenime integracija į Vakarus sėkmingai pasinaudojo tik apie dešimt valstybių, įskaitant mūsiškę.
Šiandien, nepaisant politinių šypsenų ir gražių lozungų, tenka konstatuoti, kad Europos integracija, Europos Sąjungos (ES) ir NATO plėtra de facto sustojo. Plėtra išties buvo politinis, o ne ekonominis momentas, kuris turėjo reikšti geopolitinį virsmą. Jei jį tokiu ir pripažįstame, tai pripažinkime, kad virsmas labai regioninis.
ES kaip ekonominis-socialinis projektas taikai ir gerovei kurti niekaip negali paaiškinti sau, kodėl projektui reikalinga Ukraina ar Turkija, kurios bendrą gerovę mažina, o taikos taip pat neprideda. Arba ES turi keisti savo filosofiją (pripažinti, kad tai ne gerovės, o regioninio saugumo projektas) arba kurti kitus būdus plėsti taikos zoną į rytus nuo dabartinės ES.
NATO gi, turi taip pat baigti hipokrizijas apie tai, kad kuria kažkokią rinkos ekonomikos ar teisės sistemą. NATO yra karinė organizacija ir jos nariai turi karines uniformas, o ne biurokratų kostiumus. Kadangi elgiamės ne taip, tai mums ir nesiseka.
Pasaulis, bendrai paėmus, pergyveno Šaltojo karo baigtį ne kaip laimėjimą, o kaip politinę realiją, prie kurios galima prisitaikyti ar ja savaip pasinaudoti. Šaltojo karo pabaiga buvo pralaimėjimas, o euroatlantinės integracijos pasiekimai – neigiamas politinis reiškinys ir vieni vis labiau siekia revanšo, kiti vis aiškiau pabrėžia, kad esame besibaigiantis ir nieko gero nebekuriantis politinis projektas.
Kaip mums elgtis? Ar vaidinti, kad nieko neįvyko, kad gyventume kaip gyvename, tikintis, kad naujieji barbarai mūsų nelies, ar aktyviai gintis, ar imtis savotiškos naujos politinės evangelizacijos – sukelti dar vieną demokratijos bangą pasaulyje? Kitaip sakant, ginti euroatlantinę integraciją su visomis jos bėdomis ir trūkumais.
Kodėl pralaimime diktatoriams? Teoriškai juk demokratija turėtų triumfuoti be didesnių pastangų, tačiau demokratai su baime konstatuoja ir tvirtina, kad pasaulį valdo Putinas ar koks kitas Hitleris.
Tačiau tada reikia suprasti, kad Rusija tikrai nebus mūsų draugas, o veikiau šalis, siekianti revanšo. Panašu, kad taip ir darome, nors garsiai nesakome. Baltarusijos prezidentas vis dar vadinamas paskutiniuoju Europos diktatoriumi, tačiau kiekvieną kartą šitaip sakydami pripažįstame, kad diktatorių skaičius nemažėja, veikiau atvirkščiai. Kodėl pralaimime diktatoriams? Teoriškai juk demokratija turėtų triumfuoti be didesnių pastangų, tačiau demokratai su baime konstatuoja ir tvirtina, kad pasaulį valdo Putinas ar koks kitas Hitleris.
Pralaimime diktatoriams, matyt, dėl kelių priežasčių
Pirma – demokratija pasirenkama, o diktatūra primetama, vadinasi diktatoriški sprendimai priimami greičiau, priimami įsakmiai ir greičiau įsigali. Antra, seka iš pirmo. Negalime kam nors liepi nepasirinkti diktatūros, tad kaip ir neturime teisės ginti žmonių, kurie išsižada demokratijos patys. Trečia – tai Gorbačiovo fenomenas, kuris mus iš dalies išlaisvino, bet pavergė daugelį kitų žmonių ilgam laukimui. Tai įsitikinimas, kad kiekviename diktatoriuje snaudžia ar miega Gorbačiovas, reikia tik ramiai sulaukti momento, kada jis prabus.
Gorbačiovas buvo tas, kuris savo noru išsižadėjo diktatūros, tad laukiama, kad ir kiti diktatoriai padarys tą patį. Tada į demokratiją pereisime pigiai, neskausmingai ir be ypatingų pastangų. Gorbačiovas buvo tas, su kuriuo buvo galima sutarti, tad manoma, kad ir su esamais diktatoriais reikia tartis, o ne bandyti juos versti.
Paradoksas, kad vietiniai žmonės diktatorius verčia, o vakarų bendruomenė kaip tik siekia kalbėti ne su revoliucionieriais, o su diktatoriais, juos tokiu būdu ir pateisindama, ir įteisindama.
Įvesti naują gerą Pasaulio Tvarką reikia ne tik politinio, bet ir fizinio pasiruošimo, kitaip sakant, tam tikros prievartos. Demokratinės valstybės paniškai bijo pasakyti, kad demokratija ne visada ateina pati savaime.
Pasaulį tvarkyti pirmiausia reikia politinės valios, o ne pasiteisinimo, kad mums kažkas ją riboja. Įvesti naują gerą Pasaulio Tvarką reikia ne tik politinio, bet ir fizinio pasiruošimo, kitaip sakant, tam tikros prievartos.
Demokratinės valstybės paniškai bijo pasakyti, kad demokratija ne visada ateina pati savaime. Ją reikia atnešti ar padėti jai ateiti. Jau tabu tapo žodžiai – „aš jums atnešiu demokratiją“, tačiau realiame gyvenime demokratiją reikia atnešti.
Ar esame padėję demokratijai ateiti? Taip, tačiau padarę pirmąjį postūmį dažniausiai atsitraukdavome palikdami, neva, veikti patiems demokratijos mechanizmams. Nėra ko slėpti, kad tokie politikai kaip Juščenka ar Saakašvilis buvo palaikomi. Kitaip sakant, jie gavo visas kortas į rankas, galimybę sutvarkyti savas šalis demokratiniais pagrindais.
Ar šiandien yra padaryta išsami analizė, kodėl nepavyko nei Ukrainos, nei Gruzijos projektas? Aišku, mes tyliai pasakome, kad mylime demokratiją ir sutinkame su tuo, kad Gruzijoje ar Ukrainoje valdžia buvo perduota demokratiškai išrinktiems „ne mūsų“ atstovams, tačiau kas gali pasakyti, kodėl vis tik tą valdžią teko perduoti, kodėl Saakašvilio ir Juščenkos projektai nebuvo sėkmingi? Kodėl piliečiai, turėję pamilti naują demokratiją ir naujus vakarietiškus balsus, atsidavė nomenklatūrai, artimai Maskvai?
Kitas mūsų politikos nesusipratimas yra savotiškas politikos multikultūralizmas – reiškinys, pateisinantis ne tik demokratijų įvairovę, o pateisinantis nedemokratinius režimus bei bendravimą su jais. Pripažįstame, kad demokratijos ir ne demokratijos gali vystytis lygiagrečiai, mums prekiaujant su Kinija netrukdo jos politika Tibete ar nuostatos kaimynų atžvilgiu.
Madingai galima pasakyti, kad politikoje stebima ir kažkokia klimato kaita – atšilimas jau nebe kokybės augimas, atšilimas grasinantis mūsų visų politiniam susinaikinimui. Branduolinė konfrontacija ir branduolinė pusiausvyra buvo kelias į išlikimą (pasiteisinęs), politinio klimato atšilimas – kelias į savęs susinaikinimą. Jei politinis blogis ne izoliuojamas, jis gali būti užkrečiamas. Politikos intrūzai vis labiau naikina mums jau įprastą ekosistemą. O mes jau susitaikome su tuo, kad einame į politikos užtarnautą poilsį, kad pasaulio ateitis priklausys kokiam nors BRICS. Tad savotiška politinė ekologija tampa vis labiau reikalinga.
Jei politinis blogis ne izoliuojamas, jis gali būti užkrečiamas. Politikos intrūzai vis labiau naikina mums jau įprastą ekosistemą.
Na, o mūsų politika yra vis labiau proginė ir susidedanti iš vienų reiškinių parėmimo, o kitų pasmerkimo. Tai, aišku, labai pasyvi ir labai bejėgiška politika, negarantuojanti mums jokio politinio išlikimo.
Didesniems strateginiams žingsniams esame nepasiryžę, bijome atsakomybės už padaromus sprendimus.
Teko girdėti pasakymą, kad didžiąja politika tegu sau užsiima didieji. Mums ji nereikalinga, mes, neva, tik kukli valstiečių tauta, kuriai privalu arti žemę ir niekur nesikišti. Tada ir valstybė tampa nebelabai reikalinga (jei nekovojam už reitingus). Rūpinamės, kad politika gražiai atrodytų, nors ji nėra efektyvi.
Tai ne visos priežastys, kodėl mūsų kurta pasaulio tvarka išėjo tokia nenusisekusi. Todėl tad vėl kyla baimė, kad naujieji 1940-ji kažkur netoli...
Egidijus Vareikis yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys
