Kaip „seno kirpimo“ diplomatas ėmiau klausti, kur šioje politikos mišrainėje yra JAV, Prancūzija, Rusija ar Ukraina? Patyriau, kad, pašnekovų nuomone, retas kuris prancūzas ar amerikietis prisieks, kad jų ir kitų valstybių prezidentai atstovauja šalį, o juolab tos šalies žmonių politinius siekius. Dažniau atvirkščiai – respektabilūs brandžių ir dar nebrandžių demokratijų atstovai, bravūriškai leidžia sau pasakyti, kad Trumpas ar Zelenskis yra ne jų prezidentai, ne už tokius, suprask, balsavo, ir jie – piliečiai – visai nenori solidarizuotis su tokių prezidentų žodžiais bei darbais.
Kažkada tie patys demokratai aiškino, kad BET KURIS, išrinktas daugumos balsais yra VISŲ. Dabar aiškina, kad prezidentai, premjerai ir kitokios „galvos“ – ne JŲ. Nežinia, ar jie iš viso reikalingi, jei atstovauja veikiau save, o ne savo garbingas tautas? O jei jau save, kiek toms galvoms svarbi vadinamoji tautos nuomonė? Tad ir kalba jau Merkel su Macronu, o ne vokiečiai su prancūzais... Saulėtajam Liudvikui valstybė buvo jis pats. Pagal demokratijos dogmas valstybė – tai mes, o realiai – kažkokie putinai su įvairiais fernandezais.
Jei prezidentai ne mūsų, tai gal mus atstovauja ministrai ir visokie ten parlamentarai?
Ne taip jau labai. Pastarojo dešimtmečio Europos politikos tradicija tapo sunkus vyriausybės koalicijų lipdymas po beveik kiekvienų parlamento rinkimų. Koalicijos šiaip taip atsiranda, tačiau jos reikalingos veikiau aritmetinei daugumai surinkti, o ne kokiai nors ideologijai skelbti. Koalicijos vis labiau neįtikėtinos ir nesuprantamos politologams. Kažkada didžiosios partijos „traukia“ vos kas trečią ketvirtą mandatą. Auksinių balsų turėtojomis tampa mažos partijos, kurios neretai nori prastumti kokį nors savo politinį „bajerį“ ir gali visai ramiai išsivaikščioti iki užsimiršimo, kad jos iš viso buvo, kad neskaudėtų galvos nei tam, kas partijas kūrė, nei tam, kas už jas balsavo. Pati aritmetinė dauguma tampa politikos anachronizmu, niekaip nebeatspindinčiu tikro piliečių daugumos atstovavimo. Viena vertus – tai galimybė rinkėjams pasakyti, kad jie tikrai turi iš ko rinktis, tačiau tas pasirinkimas atsisuka kitu veidu – vis sunkiau suformuoti ką nors patikimo ir atsakingo.
Tad turime, ką turime. Kol partijų lyderiai imasi dailiųjų politikos rankdarbių, piliečiai sėkmingai gyvena be vyriausybių ir jų sprendimų. Kai kada net kelis mėnesius, kai kada ir... metus. Niekad dėl to net didžiai galvos neskauda. Jei šalies administracija funkcionali, ir nereikalauja kokių nors kosminių atlyginimų, gyvenimas eina. Piliečiai net ir gerai nežino, kokios politinės spalvos ministrai sėdi vienoje ar kitoje kėdėje, net nebesiorientuoja, kokios partijos juos „valdo“. Gyvenimas nuo jų taip iš esmės ir nepriklauso.
Kita vertus, jie vis dažniau ima suprasti, kad balsavo už tai, ko niekada nebus. Balsavo už tą ar kitą partiją, žinodami, kad ji tikrai negaus daugumos, viena neformuos vyriausybės ir tikrai nevykdys savo partijos programos. Tiesiog negalės vykdyti. Už koaliciją rinkėjas balsuoti negali, to neleidžia įstatymai, tad realiai turi valdžią tikrai tokią, už kurią nebalsavo niekas. Tad ministrai jau nebe mūsų ministrai, ne taip svarbu, kokie jie yra, svarbu, kad ministerijų biurokratinė mašina veiktų.
Taip taip, rinkėjai balsuoja ne už ministrus. Jie renka parlamentarus, kurie ir jungiasi į koalicijas, tačiau galiausiai palaimina tas koalicines vyriausybes. Jie dar mažiau svarbūs. Galima gyventi be vyriausybės, o be parlamento tikrai. Vargu ar rasite šalį, kurios piliečiai nenorėtų parlamentarų skaičiaus mažinimo. Net parlamentarai linksta į politinę eutanaziją, nors politologai jiems aiškina, kad tas mažinimas virstų nacionaline tragedija.
Yra dar tokia ... reputacija. Dažnai vadinama nepriekaištinga. Kai imi suvokti, jog kandidato į didelius komisarus likimą gali nulemti kepurėlė suvenyrų lentynėlėje, imi abejoti, ar tikrai žinome, kas kokios kvalifikacijos komisiją surenkame...
Lietuva šioje šviesoje – nieko neišsiskirianti šalis. Žmonės balsuodami už savo šalies valdžią balsuoja už partijas, kurios priskiriamos mažiausią pasitikėjimą turinčioms organizacijoms, vėliau gyvena su profesionalų vyriausybe, o jei jau taip tiesiai šviesiai – patys nebežino, kas yra valdžioje. Apklausęs keletą žymių politologų, kokiai klasikinei politinei ideologijai priklauso premjeras su visa vyriausybe, gavau visai skirtingus atsakymus, kurie galiausiai sugestionavo, jog nepriklauso jokiai.
Gerovės valstybė galima kurti ir su nesisteminiais politikais. O jei tiksliau, ją kuria administracija. Tiesioginiai merų rinkimai parodė, kas laimi antrąsias kadencijas – ne kokie nors konservatoriai ar liberalai. Laimi administratoriai. O partijos tegu sau skaičiuoja, kiek merų yra „mūsų“, kiek „jų“. Tai tik žaidimas. Jeigu dviejuose gretimuose rajonuose jau keliolika metų laimi labai skirtingi politikai (sakykime viename socialistas, kitame – konservatorius) tai ne todėl, kad gretimų rajonų žmonės – niekuo nesiskiriantys savo kilme ir gyvenimo būdu – yra apsėsti skirtingų ideologijų. Tai tiesiog todėl, kad vieno rajono politikas jaunystėje įstojo į brazauskininkus, kitas į landsbergininkus.
Taigi, svarbu, kaip dirba administracija... O teisė rinktis tampa tokia neįdomi. Vieni žada ją pakeisti prievole, kiti neriasi iš kailio, kad kaip nors prisiprašytų rinkėją pareikšti savo valią – net užpakalio nepajudinus mylimos tėvynės labui...
Istorikai dvejopai aiškina Antikinės Graikijos tiesioginės demokratijos išsigimimą bei Abiejų Tautų Respublikos Seimų eroziją. Vieniems regisi, kad visa ko kaltė buvo noras sutarti, ir tai darė sprendimus vis labiau atsakingais ir vis labiau vidutinybiškais. Kiti teigia, kad demokratija baigėsi tuomet, kai valstybės interesus pakeitė kiekvieno demokratijos atstovo noras būti „savimi“ ir nepasiduoti jokiems demokratijos deficitams ar bendrai atsakomybei. Panašu, kad šiandien turime abu vienu metu.
Ne demokratijos deficitas yra svarbiausia visų integruotų ir neintegruotų politikų problema. Problema yra tai, kad demokratijos pasiūla vis mažiau patraukli, vis mažiau efektyvi... ir tiesiog vis mažiau reikalinga. Kaip koks aperityvas politikos puotoje. Ir tiek. Net ir pavėlavę, net ir neparagavę to aperityvo labai nenusimena – pagrindinį patiekalą vis tik gaus.
Baisiausias klausimas, kuriuo galima išgąsdinti visas integruotos demokratiškos Europos valdžias, yra labai paprastas: kas bus po Europos Sąjungos ir kas bus, iš viso, po demokratijos, kas bus, kai dabar senatvės ligomis serganti sistema visai nusens? Toks nekvailas graikas vardu Platonas žinojo. Gal nežinojo, bet numanė. Mūsų laukia tironija. Matyt pradžioje tai bus vadinama įstatymo tironija ar net demokratinio pasirinkimo tironija. Po to ir autoritarinė. Ir ateis ji kaip sprendimas iš mūsų nesibaigiančių balsavimų kojomis ir internetu, dvivaldysčių, daugiavaldysčių ir tarpuvaldžių, koalicinių dėlionių, politikos profesionalų ir profanų diskusijų, lygybių, preferencijų kvotų, kadencijų... dar daug ko kito.
Taigi, sveiki atvykę į postparlamentinės, net postdemokratinės valstybės gimimo procesą. Jis tik prasideda, bet žada būti išties įdomus. Istorija nesibaigia ir praėjus trims dešimtims metų po to, kai turėjo baigtis.
Egidijus Vareikis yra Seimo LVŽS frakcijos narys.
