Pradedame pergyventi nacionalinių švenčių krizę, kuri, kaip dabar atrodo, yra iš tiesų natūrali augimo problema. Tiesiog neturėjome nuoširdžios tautinių švenčių praktikos, nes mūsų kartai buvo arba slapta Vasario 16-oji, arba pernelyg oficiali Kovo 11-oji.
Šiandien pasikeitė kartos (balsuoja daugiausiai jau ne tie, kurie rinko Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą). Jie švenčia kitaip, savaip, natūraliai. Tiesa, pridursiu, kad nepritariau rezonansinėms eitynėms, o juo labiau visai ne spontaniškam „spontaniškumui“ (bet apie tai vėliau).
Antra. Lietuvos Respublika, ne taip seniai amžiumi pergyvenusi tarpukario Lietuvą, yra sustiprėjusi valstybė ir jau niekas rimtai nemano, kad tai buvo politinė klaida. Per šventes, kai paprastai nesame įtūžę, suvokiame, kad Lietuva per tuos dvidešimt metų pasiekė didelių laimėjimų – dar niekada nebuvome taip toli Vakaruose, dar niekada nebuvome taip aukštai ekonominio išsivystymo lentelėse, lenkiame kaimynus pagal daugelį socialinės raidos parametrų.
Lietuvos integracija į Vakarus atnešė ne tik pinigų, atnešė europietiškas taisykles, be kurių nebūtume taip aukštai reitingų lentelėse.
Ta ne mūsų pačių sugalvota. Tai – objektyvi tiesa. Lietuvos integracija į Vakarus atnešė ne tik pinigų, atnešė europietiškas taisykles, be kurių nebūtume taip aukštai reitingų lentelėse. Mūsų pasirinkimas, be abejonės, buvo ir naudingas, ir teisingas. Dar geriau, kad yra kažkoks noras ne tik išlikti, bet palikti geriau nei radome.
Šalis, per dvidešimt kelerius metus padariusi tiek daug, – nelabai dažnas atvejis istorijoje. Kokia nors JAV 23 metus nuo nepriklausomybės tebuvo nyki provincija. Lotynų Amerikos šalys, būdamos tokio amžiaus kaip mes, XIX amžiaus viduryje aiškinosi santykius tarpusavio vaiduose.
Nepriklausomos Afrikos valstybės per du dešimtmečius įsipainiojo diktatūrų pinklėse, nepriklausoma Azija per du dešimtmečius nesukūrė nei patikimos demokratijos, nei rinkos ekonomikos. Nepavyko ir tarpukario metų politiniai projektai... Tai kas įvyko pas mus ir regione po 1990 m. gali tapti vienu pozityviausiai minimų istorijos tarpsnių net po kelių šimtų metų. Didžiuokimės ir girkimės tuo.
Trečia – daugėja norinčių būti lietuviais ir lietuviais Lietuvoje. Jei dar prieš keleriuss metus „geras tonas“ reikalavo verkti dėl emigracijos ir visais įmanomais būdais girti pasirinkusius savo sugebėjimus realizuoti Londone, o ne Telšiuose, kokie ten ekonominiai ar moraliniai motyvai bebūtų.
Šiandien tonas pastebimai keičiasi – vis dažniau girdžiu, kad noras palikti Lietuvą nėra išeitis, ir iš esmės – tai silpnas pasirinkimas. Vertesniais įvardijami tie, kurie ištvėrė ir kūrė Lietuvą, o ne vien rūpinosi savo ir artimųjų išlikimu. Jei prieš keletą metų vyrukas, drąsiai šnekantis, kaip „paslėpė“ pinigus nuo Lietuvos, mokėjo mokesčius svetur bei turtėjo Vakaruose, buvo rodomas kaip sėkmės pavyzdys, tai šiandien jau rodomas kaip Lietuvos gėda.
Ketvirta – didėja pagarba ne tik valstybės formaliems simboliams, bet ir tokiems tautiškumo atributams kaip kalba. Ginti rašybą yra pasiruošusiųjų daugiau nei ginti kokią nors pensijų ar krepšelių sistemą. Kartais atrodo, kad dabartinę lietuvių kalbą esame pasiryžę ginti ne mažiau kaip kažkada ginėme carinėje „vargo mokykloje“.
Penkta – paklaustas, kokia nauda būti lietuviu, liksi arba nesuprastas, arba išjuoktas. O dar neseniai girdėdavau atsakymą – koks skirtumas. Lietuviai rūpinasi lietuvišku identitetu bei savo įvaizdžiu. Puikus Kovo 11-osios tęsinys.
Beje, panašiai vaizdelis atrodė anuomet ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Lietuva atrodė optimistiškai nusiteikusi ir klestėjimui paruošta valstybė. Kas buvo padaryta blogai, kokių klaidų nereikėtų kartoti?
Ne vieno glorifikuojama tarpukario Respublika kapituliavo ne todėl, kad jai trūko optimizmo. Ji rinkosi trumpalaikę naudą, o ne vertybėmis grindžiamą pragmatinę politiką, neparėmė politinių iniciatyvų, neparėmė demokratinių šalių, o skelbė „neutralitetą“ politiniams nusikaltimams. Ji buvo įsitikinusi, kad šalies nepriklausomybė yra amžina, kad Pirmasis pasaulinis karas (tada vadintas Didžiuoju) buvo paskutinis.
Ji matė netikras grėsmes ir nematė ar nenorėjo matyti tikrųjų. Ji tikėjosi gauti naudą iš stipresniųjų būti ten, kur kažką duoda, t. y. elgėsi kaip tipiška turgaus prekeivė, besirūpinanti ir besipuikaujanti tik savo ūkiu.
Ji matė netikras grėsmes ir nematė ar nenorėjo matyti tikrųjų. Ji tikėjosi gauti naudą iš stipresniųjų būti ten, kur kažką duoda, t. y. elgėsi kaip tipiška turgaus prekeivė, besirūpinanti ir besipuikaujanti tik savo ūkiu. Politikoje ji pasirinko dažnai savus smulkmeniškus, netgi asmeninius, o ne nacionalinius, o juolab – regioninius interesus. Ji nebuvo pasiruošusi besąlygiškai gynybai, kitaip tariant, visuomenė nebuvo įsitikinusi, kad gintis reikia visomis tai visuomenei priimtomis priemonėmis.
Ar šios dienos silpnosios vietos nepanašios į buvusias ir anuo metu? Su didele tikimybe galima sakyti, kad šiandien Europoje yra daug kas panašaus į ketvirtąjį XX amžiaus dešimtmetį, kuris baigėsi blogai ne tik Lietuvai?
Taigi pirmąja bloga tendencija laikyčiau mažėjančią atsakomybę už procesus, vykstančius mūsų visuomenėje. Esame 3 milijonai žmonų, kiekvienas atskirai yra doras, mielas ir suprantantis Lietuvos poreikius, tačiau Lietuvoje yra dar paslaptingasis „kažkas“.
Tas „kažkas“ (žinoma, ne aš) palaiko šešėlinę ekonomiką, gėrisi rusiškos žiniasklaidos laidomis ir kvailais pramoginiais projektas. Kažkas trukdo energetinei nepriklausomybei, kažkas blokuoja švietimo klausimus, kažkas nori raidės „w“, kažkas, kartais panašus į Maskvos ranką, kartais – į Briuselio direktyvą. Viską galima suversti tam kažkam. Kadangi kaltas „kažkas“, žmonės, pasiruošę gyventi ilgai ir laimingai, ima ir nusivilia.
O juk ilgą ir laimingą gyvenimą lietuviai įsivaizduoja dažniausiai kaip labai buitinį komfortą. Pastarasis, nepalaikomas vertybių, savo ruožtu skatina apsileidimą ir nenorą ginti principus. Tikslas „gyventi ilgai ir laimingai“ panašus į pasaką, po vestuvių. Tokiame laimingame gyvenime žmonės daugiausia nuplinka, nutunka, apželia gyvaplaukiais ir tampa nei gražūs, nei laimingi. Politika tėra plataus vartojimo prekė, nėra draugų, gyvenimas sukurtas ne moralės pagrindu galiausiai skatina totalų nusivylimą ir agresiją. O toliau... laimi tas, kas žino, ko nori. Laimi tas „kažkas“, kuris tada jau įgauna labai materialų pavidalą.
Antra – lietuvis nebijo karo, o į raginimus bent elementariai gintis žiūri daugiau nei lengvabūdiškai. Šalies ginti, rodosi, nereikia ir niekados nereikės. Karai kildavo per visą tą laiką, kokį mena žmonijos istorija. Jų iš principo nebus tada, kai pasikeis žmogaus prigimtis.
Teoretikai sako, kad karai kyla dažniausiai dėl nepasitenkinimo pasaulio ar regionine tvarka, dėl noro tą tvarką pakeisti. Tikriausiai daugelis pripažins, kad Europos vaizdelis šiandien visai ne toks ar bent gerokai ne toks, kokio tikėjomės prieš dvidešimt metų.
Vienas iš Europos saviapgaulės bruožų yra tai, kad Europa mano, jog visi ją myli, tiesiog myli pagal apibrėžimą. Europiečiai daug dirba ir kuria, niekam negrasina, o ir kitiems pinigų duoda, į pasaulį ateina su idėjomis, technologijomis ir gerais ketinimais. Tokių nemylėti ir nesuprasti negali tik kvailiai. O nenoras gintis juo labiau nėra apsauga.
Trečia – Lietuva sparčiai klimpsta į Europinės civilizacijos senėjimo ir silpnėjimo procesą. Tikėjomės, kad įsijungę į Europą atnešime ten „šviežio kraujo“, bet iš tikro užsikrėtėme senu.
Civilizaciją silpnina tai, kad socialinės garantijos, gerovė pralenkia moralės standartų augimą, pastarieji tampa lyg ir nereikalingi – atrodo, „dangus ne per aukštai“ , viską gali padaryti technologija, protas, jėga, pinigai… Būtent čia, regis, atsiremiama į žmogiškosios prigimties dalykus – techninėmis priemonėmis negalima iki galo išspręsti nė vienos dvasinės problemos. Istorijos skaitiniai leidžia daryti išvadą, kad ne karai su kaimynais ar pralaimėjimai yra civilizacijos žlugimo priežastys. Lietuviams kol kas tai neatrodo baugu...
Ketvirta – Lietuvoje vis mažiau atsakomybės už pasaulio politiką. Tampame ne istorijos subjektais, o objektais, atrodo, kad kažkas sprendžia už mus, mes negalime tų sprendimų nulemti, tad belieka visa laiką būtu auka. Visą laiką „vienui vieni“.
Ne Lenkija, o pirmiausia – Rusija be užuolankų nori atkurti SSSR, ir džiūgauja, kai pasiklystame tarp egzaminų, lentelių ir pavardžių, kaip pradedame abejoti savo valstybės įstatymais ir nebežinome, ar sakyti „Lietuva – lietuviams“ yra patriotizmas ar ekstremizmas.
Užsienio politikos „teorema“ paprasta – reikia įrodyti, kad Lietuva yra gyvybiškai svarbi Europos Sąjungos ir NATO dalis. Jei to įrodyti nesugebėsime, belieka laukti, kada tapsime politinių mainų objektu. Mes tikrai galime daryti įtaką tarptautinei situacijai, net ir lėmėme ją, kai norėjome. Dabar nebe taip norime, nebe taip ir lemiame. Dabar mažiau gerbiame kitas valstybes ir mažiau iš jų tikimės. Esame neva savarankiškesni, taigi nereikia mums kitų... Bet tada gal ir kitiems mes nebesvarbūs?
Penkta – ne tie prioritetai pasirinkti Lietuvos raidai. Prieš karą daug dėmesio skirta „lenkų klausimui“, „žydų klausimui“, o didžiausia neganda atėjo iš neva draugiškos šalies – SSSR.
Šiandien lyg kažkieno pastūmėti vėl „narsiai“ kariaujame su mažomis grėsmėmis, ignoruodami didžiąsias. Juk ne Lenkija, o pirmiausia – Rusija be užuolankų nori atkurti SSSR, ir džiūgauja, kai pasiklystame tarp egzaminų, lentelių ir pavardžių, kaip pradedame abejoti savo valstybės įstatymais ir nebežinome, ar sakyti „Lietuva – lietuviams“ yra patriotizmas ar ekstremizmas.
Jei kas labai kalba apie lietuviškumo gynimą, tai lietuviškuose tinklalapiuose šalia tautinės kalbos ir angliškų versijų jau pridygo rusiškų (valio, pragmatikams, lenkiškas ar švediškas versijas tikriausiai uždraustų).
Girdėjau reklamą, siūlančią naudoti lietuvišką, rusišką ir užsienietišką produkciją (Rusija, suprask, – jau nebe užsienis). Esame sėkmingai prijaukinami ne tik prie kitos šalies informacijos, bet ir prie jos mąstymo būdo ir vertybių. Kur dar ir Rusijos baimės faktorius.
Mūsų žiniasklaidoje šiandien kaip niekad daug antinatiško ir antiamerikietiško purvo bei svarstymų, kokie jie – vakariečiai – blogi. Bet taip kalbama zuikio-drąsuolio povyza žinant, kad JAV mūsų „neatiduos“. O jei atiduos.
Prieš Antrąjį pasaulinį ir jam prasidėjus Lietuva elgėsi bailiai bei nenuosekliai, kaip Vytauto Landsbergio pasakėčios „Žvirblio laimė“ personažas – drebėdavo lapei artėjant ir džiaugdavosi, kad ne jį patį, o kažkokį balandį šį kartą suėdė. Kitas kartas gal neateis. Dabar elgiasi lygiai taip pat.
Epilogas
Tiesą sakant, kokia gi mes šalis? Sakyčiau, visai normali, pasaulio kontekste – aukštai išsivysčiusi, Integruotos Europos kontekste – vidutiniokė, kaip ne kartą miniu, pagal daugelį parametrų atitinkanti regiono lygį, pagal ne vieną jų netgi lenkianti kaimynus. Dirbdamas daug metų Europos Taryboje pajutau, kad yra didelės šalys, įtakingos šalys, yra problemiškos valstybės.
Nė vienai iš šių kategorijų mūsų nepriskiria. Esame grupėje – „ir kitos valstybės“, tokios sau niekuo ypatingu neišsiskiriančios, šiaip sau – žinomos-nežinomos. O buvo laikai, kai buvome ypatingi – mus gyrė ir mumis didžiavosi. Ausiai, pripratusiai prie liaupsių, sunku būna priprasti, kai nepagiria, tiesiog praeina pro šalį, painioja su latviais ar pavadina buvusia SSRS.
Tik tiek Europai tos Lietuvos... O taip su nostalgija prisimenu laikus, kai buvome ta pasaulio sąžinė. Ko čia kito dar bepalinkėsi Lietuvai.
E.Vareikis yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.
