Egidijus Vareikis: Rusija: ne... reikia sankcijų

Klausimas kaip klasikinėje istorijoje – dėti ar nedėti kablelį daugtaškio vietoje? Apie tai, reikia ar nereikia sankcijų Rusijai ir kokios jos turi būti, be perstojo diskutuojama žiniasklaidoje ir politikos kuluaruose. Kokios bus tų sankcijų pasekmės, ar jos bus skausmingos Rusijos lyderiams, šalies žmonėms ar mums patiems? Galiausiai, ar padės jos nors kiek Krymo aneksijos byloje? Kalba apie Ukrainos praradimus virsta kalba apie Rusijos apetitą ir jo (ne)patenkinimą.
Egidijus Vareikis
Egidijus Vareikis / BFL nuotr.

Iš pažiūros keista ta diskusija. Ir už, ir prieš kalba lyg ir protingi žmonės, tačiau visiškai nesusikalba. O nesusikalbėjimo priežasties toli ieškoti nereikia. Kalbama beveik skirtingomis kalbomis.

Sankcijų šalininkai mini žmogaus teises, teritorinį vientisumą, tarptautinę teisę ir nacionalinę garbę bei solidarumą su ukrainiečiais. Teisės paminti nevalia, taigi sankcijų reikia, net jeigu jos ir kainuoja. Sankcijų priešininkai žarstosi skaičiais, mojuoja vamzdynų žemėlapiais, gąsdina, kad gazpromai nebefinansuos futbolo taurių turnyrų ir kitų pramogų, o negavę rusiškos bonbonkės supyks visai solidūs Europos Sąjungos piliečiai. O savų piliečių, ir taip suirzusių nuo krizės, geriau nebenervinti kažkokiomis Ukrainos problemomis. Sankcijų nereikia, jos juk niekada nieko gero nedavę, jos kenks nieko nekaltiems Rusijos žmogeliams, o ne Putinui.

Jei svarbu savi čiulpinukai, tai nekalbėkite apie meilę Ukrainai, o jei svarbu politika, tai verta prisiminti, koks iš tikro gali būti ir koks negali būti sankcijų poveikis.

Kokia veido išraiška apie sankcijas bekalbėtume, nepamenu, kad kokia nors šalis, nubausta sankcijomis, džiaugtųsi ir nenorėtų jų panaikinti. Tad klausimas ir atsakymas aiškūs. Jei svarbu savi čiulpinukai, tai nekalbėkite apie meilę Ukrainai, o jei svarbu politika, tai verta prisiminti, koks iš tikro gali būti ir koks negali būti sankcijų poveikis.

Politika prasideda ne nuo pinigų ar vamzdžių. Prasideda nuo sąžinės. Sakoma, kad sąžinė yra kaip koks žiurkėnas – arba graužia, arba miega. Stebint įvykius Kryme svarbu, kad graužtų.

Jei jau kalbame apie Rusiją, tai patirtis byloja, kad šią šalį kare nugalėti sunku. Per pastaruosius kelis šimtmečius ginkluotus karus Rusija ir jos mutantinės formos, tokios kaip SSSR, dažniausiai laimėjo, o ekonominius – pralošė. Šaltojo karo baigtis – tai SSSR kapituliacija ginklavimosi varžybose ir sankcijos, kurias ji gavo pirmiausia iš geriausio istorijoje JAV prezidento R.Reagano. M.Gorbačiovas Sovietų Sąjungoje atsirado todėl, kad prieš tai Amerikoje atsirado R.Reaganas, daręs kompromisus visose srityse, išskyrus moralę, kalbėjęs, kad žmogaus teisės neturi apskaičiuojamos kainos ir nekeičiamos į žaliavas ar plataus vartojimo produktus. R.Reagano politika neleido sąžinei miegoti, ir tokia politika pasiteisino. Ekonominis SSSR chaosas buvo antrinė silpnumo priežastis. Pirminė buvo demoralizacija.

Gaila, bet šiandien R.Reagano neturime, turime Europoje daug bedvasių buhalterių, kurie netrunka paskaičiuoti, kad Ukrainos laisvė gali kainuoti brangiau nei dujinis saldainiukas iš Kremliaus vamzduko. Jie nori, kad sąžinė miegotų.

Politbuhalteriams Ukraina yra ne vertybė, o prekė, tad ir galima tartis dėl kainos. Kiek vienam statistiniam europiečiai kainuos statistinis ukrainietis? Manau, kad ne daugiau trisdešimties sidabrinių, paskelbus sankcijas. ES yra pusketvirto karto didesnė gyventojų skaičiumi ir septyniolika kartų stipresnė ekonomiškai. Dalyvaujant JAV ir kitam neputininiam pasauliui išeis dar pigiau. Ukrainą reikia mylėti ne tik vėliavėlėmis ir lipdukais. Galiausiai investicija į meilę atsiperka labiau nei į kokį kitą turtą.

Kai kurie verslininkai ar menininkai burba, kad dėl sankcijų nukentės jų verslas ar intelektinė karjera. Jei nukentės, tai tikrai ne dėl sankcijų, o todėl, kad pasirinkti ne tie verslo ir meno partneriai.

Nelabai tikiu tomis taškinėmis ar selektyviomis sankcijomis. Tai lyg bandymas kariauti su Hitleriu nepaskelbus karo Vokietijai. Kadangi karo skelbti ir dabar nenorime, reikia aiškaus ir nedviprasmiško atgrasymo. Kažkada buvo sakoma, kad NATO sukurtas tam, kad amerikiečiai būtų Europoje, o rusai joje nebūtų. Prieš du dešimtmečius imta abejoti, ar tai teisinga, gal tie rusai nebėra grėsmingi. Šiandien vėl darosi suprantama, kad tikrasis NATO – tai 5-ojo straipsnio NATO, o ne kokia minkštakūnė ir bedantė atmaina.

Kai kurie verslininkai ar menininkai burba, kad dėl sankcijų nukentės jų verslas ar intelektinė karjera. Jei nukentės, tai tikrai ne dėl sankcijų, o todėl, kad pasirinkti ne tie verslo ir meno partneriai. Ir ne Maidanas, Briuselis ar Lietuvos užsienio reikalų ministras kaltas. Kaltas Putinas ir jo oligarchinė valdžia, kuriai tikrai nerūpi jokie Lietuvos kaikariai. O ir tas vadinamas paprastas Lietuvos žmogus mažiau nukentės ne pataikaudamas Rusijai, o palaikydamas sankcijas. Visi tie gazpromai galų gale juk maitina ne Lietuvos žmones, jie maitina Putiną.

Kodėl Rusija, nepralaiminti ginkluotų karų, yra labai pažeidžiama ekonomėse ir technologinėse varžybose? Todėl, kad ji buvo ir yra kuriama elitui ir oligarchams, o ne žmogaus pažangai, kuriama kaip vartojanti, o ne kurianti bendruomenė.

Prieš kelis metus lankydamasis šlovingą istoriją turinčiame Didžiojo Naugardo mieste iš ekskursijos vadovės sužinojau, kad šis miestas dar prieš tūkstantį metų, neva, garsėjo prekyba – vietiniai pirkliai pardavinėjo medų, dervą, žvėrių kailius ir kitas gamtos sukurtas gėrybes, mainais gaudami europietiškos technologijos produktus – dalgius, peilius, vinis transporto reikmenis ir kitą anų laikų „haitechą“.

Šiandien Rusija daro tą patį: pardavinėja gamtos dovanas, o perka kiek padoriau pagamintus pramonės gaminius. Per tūkstantį metų niekas nepasikeitė. Sakoma, kad Rusija didele dalimi – oligarchinė valstybė. Jei pasižiūrėsime, iš kur oligarchų pinigai, tai tas pats gamtos resursų pardavinėjimas. Oligarchai – tik prekybos tarpininkai, ne aukštųjų technologijų kūrėjai. Apie aukštąsias technologijas patylėsiu. Ar kas šiandien, galėdamas rinktis, noriai pirks rusišką televizorių, šaldytuvą, automobilį?

Ar kam nors šiandien Rusija yra svajonių ir galimybių šalis? Galima svajoti apie laimės ir meilės miestą Paryžių, Londoną, Berlyną, bet ar kas svajoja apie laimę Maskvoje? Pragmatiškos Lietuvos merginos pasakys, kad galima ramiai ištekėti už vokiečio ar italo ir pasiturinčiai gyventi tos šalies provincijos miestelyje. Ištekėti už provincijos ruso ir gyventi jo mieste.... na, geriau nereikia. Geriau jau tie supuvę Vakarai.

Po šaltojo karo buvo svarstoma, ar SSSR likučius palikti, izoliuoti ar perauklėti ir pakviesi į džentelmenų klubą. Pasirinktas pastarasis variantas. Japonija ar Vokietija pralaimėjimo kare kartėlį išgydė ekonominiais stebuklais, Rusija įtikino save, kad pralaimėjo Šaltąjį karą, bet ne persiauklėjo, o tiesiog laukė revanšo galimybės.

Ar Rusija tikrai taip myli Krymą ir jos gyventojus, jei net neslepia, pritaikiusi jiems Sudetų scenarijų? Tiems, kurie prisimena Sudetus, reikia paskaityti istoriją iki galo. Ten irgi buvo džiūgaujančių, kad pagaliau visam laikui susieti su fiureriu ir Didžiąja Vokietija. Nedaug laiko praėjus neliko ne tik fiurerio, bet ir jų pačių, nors „sankcijų“ prireikė tikrai griežtų. Krymo „patriotams“ sudetiško likimo tikrai nelinkiu.

Tad kaip su tomis sankcijomis, Sudetų, Baltijos valstybių aneksijomis ir kitokiomis analogijomis? Anuomet britų premjeras Chamberlainas buvo sankcijų Hitleriui priešininkas, ir manėsi tokiu būdu atnešęs Europai taiką. Jo kritikas Churchillis sakė, kad kolega atnešė Europai gėdą, kuri sukels dar ir karą. Neklydo dėl abiejų dalykų. Ir dėl sankcijų šiandien vykta savotiška Chamberlaino ir Churchillio diskusija. Nuo jos baigties priklausys, ar daugtaškio vietoje straipsnio pavadinime padėsime kablelį.

Egidijus Vareikis yra Seimo narys, TS-LKD atstovas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis