Pragyvenome ramūs, kaip garsieji belgiškos veislės arkliai, ūkininkų vadinti tiesiog belgais.
Nedaug emocijų sukėlė ir priminimas, kad praeitame amžiuje abu pasauliniai karai prisirpo vasarą, ir kad kaimyninė šalis jau nebe puse lūpų, o kaip mėgstama sakyti atviru tekstu, kalba apie Trečiojo pasaulinio karo pradžią. Negaliu prisiminti, kokia vasara buvo 1939 metais, tačiau prezidentas A.Smetona artėjančio karo akivaizdoje nutraukė poilsį ir inicijavo karinius mokymus.
Mums geriau pailsėti, gynybos biudžetą padidinę keliomis niekingomis BVP procento dalelėmis, galime pamiegoti ant laurų. Ir iš atostogų sugrįžta tik pasitarti, ar Rusijos autosankcijos kiek nors skaudžiau mums atsilieps. Nelabai skaudžiai. Tai galime toliau ilsėtis. Smetonos vis tiek niekas neklausė, pradėti karą ar ne, juolab kad šalies, pasiskelbusios neutralia visiems, ir nebuvo ko klausti. Šiomis dienomis Baltijos kelio minėjimo fone piktinamės, kad prieš 75 metus kažkas už mūsų nugaros padarė gėdingą sandėrį ir mus pasidalino...
Mūsų valstybės vadovai prisiminė sandėrių politiką, tačiau nieko geresnio nesugalvojo kaip sandėriauti su savo žmonėmis ir savo valstybe.
Šiandien, kaip atrodo, mūsų valstybės vadovai prisiminė sandėrių politiką, tačiau nieko geresnio nesugalvojo kaip sandėriauti su savo žmonėmis ir savo valstybe. Geras objektas įvairioms politinėms manipuliacijoms...
Aišku, kad ir šį kartą sandėris vyksta dėl tų pačių praėjusių rinkimų grobio perdalijimo – viceministrų pozicijų. Atrodo, seniai praėjo laikai, kai ministrai ir viceministrai kažką dirbo ir visi žinojo, ką.
Šiandien jie be darbo nesėdi, tačiau nedaug kam svarbu, ką ten savo kabinetuose daro. Svarbiau, kad visi žino, kad dalijasi kėdėmis pagal kvotas ir nerašytus sandėrius.
Kiek pamenu, po rinkimų lipdant valdančiąją koaliciją ministerijos buvo įvertintos savotiškais pelningumo koeficientais. Už vieną pelningą, dvi ar net trys nepelningos priklausė. O pelningumas – tai pinigų kiekis, kuriuo disponuoja ministerijų vadovai ir jų pavaduotojai – viceministrai. Buvo laikai, kai jie garsėjo savo blogais ar gerais darbais, dabar kaip populiariame vaikiškame anekdote skiriami „iš sandėlio pagal sąrašą“, pagal principus, pagal kažkokius mums dar nežinomus koeficientus, simpatijas lyderiams, sugebėjimus savaip ženklinti savo namų kampus.
Netruko atsirasti ir viceministrų juodasis sąrašas – tai išvardinimas tų, kurie galbūt žarstė pinigus nepakankamai atsargiai. Tad ne visi sandėriai dėl viceministrų buvo sėkmingi.
Šiandien sandėriavimas tebesitęsia, tačiau į pirmąjį planą iškilo sandėriai dėl vertybės, populiariai vadinamos lenkiškumu ar lenkų kvota.
Neperpasakosiu energetikos viceministrės atleidimo ir paskyrimo istorijos, kuri besidomintiems ir taip žinoma. Šiandien svarbu tai, kad minėtoji ponia tapo sandėrio vienetu. Kiek cytackų reikia Tomaševskui, kad tas nešantažuotų premjero ir visos Lietuvos valstybės?
Problema yra ta, kad rūpinamasi ne tais lenkiškai kalbančiais žmonėmis, o kaip sumaniau sužaisti lenkiškuoju faktoriumi šiandieninėje politinėje situacijoje. Lietuvos lenkai ar lenkiškai kalbantys lietuviai jau nebėra etninė grupė. Tai prekės ženklas, iš kurio savaip siekia pasipelnyti beveik visas šalies politinis elitas, dėl kurio, jei sandėris nepavyks, gali subyrėti ir visa valdžia.
Lietuvos lenkai ar lenkiškai kalbantys lietuviai jau nebėra etninė grupė. Tai prekės ženklas, iš kurio savaip siekia pasipelnyti beveik visas šalies politinis elitas.
Kai Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) tapo koalicijos partnere, garsiai prabilta, kad dabar jiems atsiras galimybė stumti savo reikalus. Pasinaudojus valstybės institucijomis, „stumti“ SAVO reikalus.
Reikalai ne visada panašūs į darnios pilietinės visuomenės kūrimą, bet juk pilietinė visuomenė nėra vertybė. Pavardės ir lentelės reikalingos ne tiek žmonėms, norintiems gyventi savo šalyje ir būti jos piliečiais, bet, kaip sandėrininkai sako, iš principo, nes per jas galima skinti grupinius politinius dividendus. Politologai tai vadina korupcija, tačiau politologų mažai kas klauso.
Premjero komanda suprato, kad iš to lenkiško prekės ženklo galima išlošti tarptautinėje arenoje, tad sandėriui noriai pasidavė ir atskaičiavo reikiamą cytackų kiekį. Tiesa, ne iki galo sėkmingai, nes sandėrį gerokai paardžius, savus dividendus lenkiškuose reikaluose nusiskynė ir opozicija, ne pagal valdančiųjų norus sukėlusi cytackų infliaciją ir pakeitusi taip stropiai stumtą tautinių mažumų įstatymą.
Tačiau sandėrystėje anksčiau ar vėliau kažką pražudo godumas, santūrumo ar mandagumo stoka. Šį kartą, matyt, lazdą perlenkė ta pati LLRA, savo principiniu noru įkišti ministrui pagarsėjusią ponią, kurios politinė prekinė vertė jau gerokai sumenkusi. Į bėdą pakliuvo visi – premjeras priverstas reikalauti energetikos ministro atsistatydinimo, Prezidentė, priversta atstatydinti savo pačios teigiamai įvertintą ministrą, pats minėtasis ministras, nesugebėjęs „subalansuoti“ situacijos. Ties griuvimo riba atsidūrė visa koalicija, o kartu su ja visi kiti lenkišku prekės ženklu pažymėti sandėriai – dėl pavardžių rašybos, lentelių ir pan.
Kaip matome, energetikos ministro ir jo komandos griūties priežastis – visai ne energetika. Koalicija griūna ne dėl kokio biudžeto projekto, o dėl lenkiško prekės ženklo ir nevienodai skaičiuojamos cytackų vertės. Krizė tada, kai jau, regis, krizės įveiktos. Tokia tad sandėrystės pasekmė.
LLRA siūlo naują sandėrį, kuriame energetikos ministrą pakeis tas pats energetikos ministras. Logikai ir sveikam politiniam protui tai prieštarautų, bet sandėrystei – ne. Juk pagal sandėrį reikia ne gerai dirbančio energetikos ministro, o vis to paties lenkiško prekės ženklo... O to ženklo infliacijos akivaizdoje ir kaimynai aplink nepraleidžia progos pamokyti lietuvius, kaip reikia formuoti savo šalies vyriausybę. Matyt ir jiems reikės siūlyti naują sandėrį.
Kai politika iš vertybių tampa viso labo turgumi, atsiranda ir kas paklausia, o kiek čia iš viso ta Lietuva kainuoja? Baltijos kelias primena, kad taip jau buvo – įvertino ir pasidalino.
Politikos istorija rodo, kad sandėriai, sudaryti iš vadinamų pragmatiškų paskatų, nėra nei stabilūs, nei ilgalaikiai. Šių dienų politikos kuriozai šią tezę tik patvirtina.
Amerikos politikas parlamentaras Newtas Gingrichas prieš du dešimtmečius parašė knygą „Kontraktas su Amerika“, kurioje bandė sudaryti naują algoritmą, pagal kurį turėtų toliau gyventi klestinti Amerikos visuomenė, administruojama sumanios valdžios.
Prieš dešimtį metų Andrius Kubilius, matyt, Gingricho įkvėptas, pasiūlė kažką panašaus į „Sutartį su Lietuva“, pasiūlymų paketą Lietuvos sumaniam administravimui. De facto ši sutartis įvyko: mus murkdė krizė, bet išėjome iš jos sustiprėję, nes veikėme sutardami. Negėda niekam Briuselyje į akis pažiūrėti, o kitose sostinėse ir pasididžiuoti. Taip gerai vertinami dar niekados nebuvome.
Dabartinė koalicija sutartis pakeitė sandėriais. O sandėriai gali virsti politiniais karais, kurie linkę peraugti net ir į pasaulinius. Sandėrių sukelta krizė Lietuvai šiandien būtų labai blogas scenarijus.
Kai politika iš vertybių tampa viso labo turgumi, atsiranda ir kas paklausia, o kiek čia iš viso ta Lietuva kainuoja? Baltijos kelias primena, kad taip jau buvo – įvertino ir pasidalino. Argi nesakė žmonės – Vilnius mūsų, o mes rusų. Lenkiškas prekės ženklas savo padarė... Nereiktų su tuo ženklu ir šiandien elgtis neatsakingai. Iš viso nereiktų to prekės ženklo šiandieninėje Lietuvoje.
Egidijus Vareikis yra Seimo narys
