Tenka apgailestauti, kad mūsų politikų, politikierių, o ir dalies piliečių, nepaisant lietuviško patriotizmo, lietuvių kalbos žinios gana paviršutiniškos. Apie kokios gi žemės pardavimą kalbame ir ko referendumu siekiame? Gal laužiamės į atviras duris, gal kovojame su vėjo malūnais, gal tiesiog žaidžiame kokių nors interesų grupių žaidimą?
Taigi apie viską nuo pradžių. Žemės planeta yra apvali, tik su nedideliais nelygumais. To nenuginčys nei nacionalistai, nei federalistai, nei bežemiai, nei stambieji žemvaldžiai. Lietuvos teritorija (galime vadinti gimtąja Lietuvos žemele, Tėvyne, Motina ar dar kaip kitaip) yra nedalijama, neparduodama ir nepriklauso jokiam fiziniam asmeniui ar bendrovei. Ir tarp dantų netrakši. Priklauso mums visiems, nepaisant tvorų ar lentelių, įspėjančių apie privačias valdas. Tai – ne nuosavybės, o politinės geografijos ir tarptautinės teisės sąvoka, tai teritorija, apibrėžta valstybės siena. Jei kas ja ims prekiauti, bus valstybės nusikaltėlis. Jokia Europos Sąjunga nepanaikina Lietuvos teritorijos. Ir jokių referendumų čia nereikia, nejaugi neaišku?
Jokia Europos Sąjunga nepanaikina Lietuvos teritorijos. Ir jokių referendumų čia nereikia, nejaugi neaišku?
Tačiau lietuvių kalboje „žeme“ vadinami ir kiti dalykai: ir pajūrio smėlis, ir produktyvios dirvos, ir statybinių medžiagų žaliavos, ir brudai, kai kuriems politikieriams trakšintys tarp dantų.
Šios žemės rūšys visada buvo ir gamybos, ir prekybos objektas. Lietuvai ši žemė neabejotinai svarbi, nes turime net Žemės ūkio ministeriją. Pabrėšiu, kad pastaroji ministerija rūpinasi tos žemės mažąja raide reikalais.
Žemė mažąja raide kuria ženklią Lietuvos bendrojo vidaus produkto dalį. Didelę jo dalį parduodame užsieniečiams. Parduodame, beje, ir pačią žemę. Štai AB „Anykščių kvarcas“ yra sėkmingai dirbanti įmonė Lietuvos ir Baltijos šalių rinkose. Parduoda smėlį – Lietuvos žemę tiesiogine prasme. UAB „Durpeta“, įsikūrusi netoli Kupiškio, kasa durpes ir parduoda šią Lietuvos žemės padermę visoje Europoje, pagrindiniai pirkėjai yra iš Čekijos, Lenkijos, Kroatijos, Vokietijos, Šveicarijos, Vengrijos, Italijos ir kitų šalių. Be jokio referendumo ir be jokios nusikalstamos veikos. Sąrašą galima tęsti dar ir dar.
Lietuviai parduoda mėsą ir grūdus, kiti parduoda naftą ir dujas, ir niekas tokiu būdu nei išparduoda šalį, nei kenkia jos suverenitetui, niekas nerengia plebiscitų ir apklausų.
Visiškai gerbdamas žmones, pasirašiusius už tą aistras keliantį referendumą, galiu teigti, kad nemažai daliai jų referendumo organizatoriai tiesiog susuko galvą, supainiodami Žemę, Lietuvos teritoriją, ir smėlį, girgždantį tarp dantų. Pasirašė už Lietuvos teritorijos vientisumą (garbė jiems!), o balsuoti mus privers už agurkų lysvę, kurios nuosavybės teisės ir po referendumo, tikriausiai, nepasikeis.
Netikiu suktomis sąmokslo teorijomis. Tačiau matau grėsmę, kad vienų nekaltas paikumas gali tapti įrankiu gudrių verteivų ir nedraugų, kuriems rūpi ne Lietuvos durpės, o Lietuvos teritorija. Organizatoriai daug verkia dėl Žemės, graudina šimtus tūkstančių tautiečių dėl teritorijos, o bruka sprendimą dėl žemės, trakšinčios tarp dantų. Šioje vietoje galima nusišaipyti, pasimokius valstybinės kalbos, geografijos ir geologijos, teisingai surašyti žodžius ir sąvokas, tačiau referenduminės problemos nesibaigia. Organizatoriai turi dar vieną „netyčia“ prijungtą klausimą – pastangas demokratinę Lietuvą paversti anarchine Lietuva. Kuo daugiau referendumų! Kuo daugiau sprendimų priimamų ne parlamente, o prie balsadėžių!
Visiškai gerbdamas žmones, pasirašiusius už tą aistras keliantį referendumą, galiu teigti, kad nemažai daliai jų referendumo organizatoriai tiesiog susuko galvą, supainiodami Žemę, Lietuvos teritoriją, ir smėlį, girgždantį tarp dantų.
Čia išties net pavojingiau už žemės trakšėjimą. Kokios gi valdžios reikėjo ir reikia žmogui? Kalbant rimtai, tai viena iš tiesioginės demokratijos formų. Praktiškai nėra valstybės, kurioje tiesioginės demokratijos metodai būtų taikomi kaip pagrindinis sprendimų priėmimo mechanizmas. Net ir Šveicarijos gerovę sąlygoja ne valdymas referendumais, o kiti dalykai. Iki šiol turime atstovaujamąją demokratiją, balsuojame už žmones, kurie realizuoja savo deklaruotas idėjas. Pamėgę referendumus, prie balsadėžių patys turėsime daryti jau ne politinius pasirinkimus, o techninius sprendimus.
Paprastai taip nedaroma, o pernelyg užsimojus galima iš viso „nueiti į lankas“, ir susipykti su sveika nuovoka. Referendumais galima nutarti, ką pakviesti į krepšinio komandą, kaip gydyti auglį ar ką kaip valgyti, visaliaudiniu balsavimu pakeisti gydytojų, santechnikų, transportininkų ir kitų specialistų kvalifikacijas.
Pasaulinė praktika rodo, kad referendumais priimami politikos principai, o juridinius ir techninius klausimus sprendžia atstovaujamoji ir vykdomoji valdžia, bet ne atvirkščiai. Atstovaujamoje demokratijoje daugumos vardu sprendimus daro politinės organizacijos pagal nusistovėjusias politinio žaidimo taisykles – rašytinius įstatymus, nutarimus, pataisas, kurių eilinis pilietis dažnai net ir nesupranta. O jei taip, tai ir nesiruošia suprasti, stiprina savo individualybę, politiką palikdamas... politikams.
Valdžios uždavinys – laimingas žmogus. Rinkėjas dažniausiai nesijaučia laimingas. Tačiau būtent toks nelaimingas žmogus, (Lietuvoje neretai vadinamas „žmogumi iš gatvės“) dažnai yra gundomas greitai ir lengvai ateinančia laime ir sprendimais ne teisinėmis priemonėmis, o mitinginiais sprendimais. Tai vadinama populizmu, gi referendumų manija yra viena iš pavojingų populizmo formų.
Tai jis – „žmogus iš gatvės“ – vidutinybiškais sprendimais numarino antikinę demokratiją, išsireikalavo iš Romos valdžios „duonos ir žaidimų”, tai jis provokavo Kryžiaus žygius ir mėgavosi viešomis egzekucijomis, kurias buvo priversti vykdyti net humaniškiausi valdovai. „Žmogaus iš gatvės“ kaprizai, maišto baimės ribojo net didžiausių autokratų galias, prieš „žmogų iš gatvės“ bejėgė karinė jėga ir proto logika. „Žmogaus iš gatvės“ valia kilo ir krito ekonominės sistemos, per dieną žlugdavo akcijų biržos. Net Jėzų pasmerkė mirti ne kas kitas, kaip tiesioginė demokratija.
Ką gi Lietuvai reikštų dažni referendumai nebe politiniais, o dažnai ir techniniais klausimais? Kaip teisingai pabrėžia tiesioginės demokratijos šalininkai, joje politinės partijos, parlamentas ir vykdomoji valdžia turi mažesnę valdžią nei atstovaujamojoje demokratijoje. Gal tai ir saldus „žmogaus iš gatvės“ kerštas valdžiai, tačiau tuo pat metu vis didesnę įtaką įgyja interesų grupės ir siauri verslo bei politikos interesai. Kitaip kalbant, silpnesnis prezidentas, stipresni malūnsparniai mėtantys ledus, mažiau Konstitucinio Teismo, daugiau garliavų.
„Žmogaus iš gatvės“ valia kilo ir krito ekonominės sistemos, per dieną žlugdavo akcijų biržos. Net Jėzų pasmerkė mirti ne kas kitas, kaip tiesioginė demokratija.
Prieš kelis šimtus metų lietuviai gyveno garbioje ir stiprioje valstybėje – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Stipri ir garbinga ji buvo iki tol, kol nepasidavė savotiškai referenduminei kultūrai, politinei tvarkai, kur kiekvienas, turintis balso teisę, turėjo ir veto teisę. Valstybę valdyti ėmė interesų grupės, Konstitucija galėjo ir drausti pirkti žemę, trakšinčią tarp dantų, niekam to pernelyg ir nereikėjo. Interesų grupės pasidalijo valstybės teritoriją, kuri savaime tarp dantų netrakši, tačiau sąžinę slegia. Žečpospolitinių seimelių ir anarchijos Lietuva virto Vargo Lietuva.
Belieka pagalvoti, kam visa tai naudinga. Referendumų manija net ir nenorint gundo sakyti, kad Vakarai – blogio šaltinis, o „prie ruso“ buvo geriau. Kieno interesams tai tarnauja, skaitytojas pats nesunkiai atspės. Iš vieno karto. Tam, kuris nori XXI amžiaus Lietuvą ir vėl paversti XVIII amžiaus Žečpospolita.
Egidijus Vareikis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys
