Vietoje tik nepasiturinčioms ir daugiavaikėms šeimoms mokamos piniginės išmokos vaikams ir papildomo NPD, aktualaus dirbantiems asmenims, siūloma mokėti pinigines išmokas už visus vaikus (išmokos dydis priklausytų nuo vaikų eiliškumo šeimoje) ir panaikinti papildomo NPD mokėjimą. Be to, siūloma, kad socialinės rizikos šeimoms būtų ne mokamos išmokos, bet teikiamos paslaugos, maisto produktai ar talonai.
Paprastai finansinė parama šeimoms teikiama derinant dvi priemones: pinigines išmokas ir mokestines lengvatas dirbantiems tėvams. Kita stambi teikiamų priemonių grupė – bendro pobūdžio ar individualizuotos prekės ir paslaugos vaikus auginantiems asmenims. Apibendrintai galima pastebėti, kad kiekviena priemonių grupė, nors ir prisideda prie materialinės šeimos padėties palengvinimo, turi papildomų tikslų. Antai išmokos vaikams laikomos visuomenės solidarumo su vaikus auginančiais asmenimis išraiška, parodymu, kad visuomenė yra dėkinga už ateities kartų auginimą ir bent simboliškai prisidedanti kompensuojant vaikų auginimo kaštus. Mokestinės lengvatos skirtos skatinti vaikus auginančius asmenis būti aktyviais ir motyvuotais užsidirbti patiems gerovę sau ir vaikams. Socialinė parama paprastai skiriama tiems, kurie dėl objektyvių priežasčių negali patys pasirūpinti savo vaikais.
Finansinėmis paramos šeimai politikos priemonėmis paprastai siekiama nušauti du zuikius: didinti gimstamumą ir mažinti socialinę atskirtį.
Finansinėmis paramos šeimai politikos priemonėmis paprastai siekiama nušauti du zuikius: didinti gimstamumą ir mažinti socialinę atskirtį. Pirma, siekiama paskatinti gyventojus susilaukti (daugiau) vaikų jų auginimą kompensuojant bent iš dalies, antra, mažinti atotrūkį tarp vaikus auginančių ir neauginančių gyventojų, kadangi vaikus auginantys asmenys patenka į finansiškai sudėtingesnę situaciją kitoms aplinkybėms nepasikeitus.
Socialinės atskirties mažinimas susijęs ne tik su pašalpų vargingiausiems gyventojams mokėjimu, bet ir šių įgalinimu veikti ir užsidirbti savarankiškai. Taigi, šiame kontekste svarbu, kad skurdžiausia visuomenės dalis turėtų galimybę (finansinių ar kitų intervencijų pagalba) patenkinti būtiniausius vaikų poreikius, bet ne mažiau aktualu, kad finansinės priemonės nedemotyvvuotų vaikus auginančių asmenų dirbti. Būtent, vienas esminių Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos deklaruojamų prioritetų iki šiol buvo „skurdo spąstų“ (t. y. situacijos, kai asmenys nemotyvuojami dirbti dėl to, kad dirbdami gali prarasti gaunamas pašalpas) galimybių mažinimas. Antai 2012-2016 m. Socialiniame pranešime Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teigia: „Stabilizuojantis ekonominei situacijai šalyje ir toliau ieškoma efektyvių priemonių, užtikrinančių piniginės socialinės paramos teikimo sistemos tobulinimą, skurdo spąstų rizikos mažinimą, motyvaciją dirbti ir patiems gyventojams realizuoti socialinę paskirtį“. Kaip jau minėta – mokestinių lengvatų, tokių, kaip papildomo NPD taikymas, paskirtis – sudaryti palankias sąlygas auginti vaikus ir kartu neatitrūkti nuo darbo rinkos, t. y., kad asmenys būtų įgalinti patys dirbti ir užsidirbti, o ne gyventi iš gaunamų pašalpų.
Kokį poveikį šiame kontekste gali turėti Vyriausybės siūloma finansinės paramos šeimoms pertvarka?
Vyriausybės pateiktame mokesčių reformos pristatyme išsamiai paaiškinti paramos šeimoms pokyčiai eurais, tačiau nepagrįstas priemonių pakeitimo tikslas.
Vyriausybės pateiktame mokesčių reformos pristatyme išsamiai paaiškinti paramos šeimoms pokyčiai eurais, tačiau nepagrįstas priemonių pakeitimo tikslas. Kaip matyti, vienas esminių siūlymų yra mokestinės lengvatos dirbantiems tėvams panaikinimas ir vienodo dydžio paramos skyrimas (padidinimas) nepriklausomai nuo to, kiek (ir ar iš viso) asmuo dirba. Akivaizdu, kad tokiu atveju skatinimas dirbti ir nepasitraukti iš darbo rinkos yra naikinamas (juk nesvarbu – dirbsi ar ne, išmoka vaikams vis tiek bus mokama). Todėl tokia nuostata formuojamas psichologinis valstybės išlaikytinio mentalitetas vietoje to, kad asmuo būtų skatinamas užsidirbti sau ir vaikams. Dar daugiau, net ir lygiaverčiai pakeitus PNPD dirbantiems asmenims išmokomis vaikams, negalima sakyti, kad niekas nepasikeis: padaugės pinigų pervedimų bankų sistemose, o tai kainuos valstybei ir visuomenei. Be to, ši nuostata patrauklesnė mažas pajamas turintiems asmenims, atsižvelgiant į tai, kad nediferencijuojamo dydžio pašalpa sudaro didesnę bendro šeimos ūkio dalį mažas pajamas turinčiose šeimose.
Tiesa, ketinama įvesti atskirą tvarką socialinės rizikos šeimoms, kurios gautų ne piniginę išmoką, bet maistą, paslaugas ar talonus. Kitaip tariant, už tuos asmenis, kurie negali pasirūpinti savo vaikų gerove patys, tą atlikti imasi valstybė. Kol kas ši tvarka nėra detalizuota, dėl to jos efektyvumas nėra iki galo aiškus. Būtų idealu, jei valstybė sugebėtų tinkamai vykdyti prisiimtą paternalistinę rolę, kiekvienu atveju gebėtų identifikuoti vaikų poreikius ir pritaikyti individualias priemones. Tik kol kas kyla daug klausimų: kiek kainuos tokios sistemos administravimas? Juk kiekvienos šeimos tinkamas poreikių įvertinimas pareikalaus tiek atidaus darbo, tiek tinkamos kompetencijos darbuotojų. Ar šeima, gaudama prekes ar paslaugas, jų gaus tiek pat ir tokių, kaip pati galėtų nusipirkti už išmoką? Ar nebus vykdomi „išpūsti“ prekių ir paslaugų pirkimai? Kiek kainuos to kontrolė? Ar vis dėlto nebūtų paprasčiau išmokų vaikams nepainioti su socialine parama? Juk savo prigimtimi šios priemonės skirtingos.
Dar svarbu, kad išmokas pakeisti paslaugomis, maisto prekėmis ir talonais numatyta tik socialinės rizikos šeimoms, tuo tarpu kitos mažas pajamas turinčios dirbti nelinkusios šeimos bus dar labiau skatinamos gyventi ir maitintis iš vaikų poreikiams skiriamų stipriai padidintų išmokų.
Taigi, kalbant apie paramos šeimai politikos tikslą mažinti socialinės atskirties mažinimą, siūlomos priemonės vargu ar išspręstų šią problemą, greičiau, galimai padidintų „skurdo spąstų“ atsiradimo riziką.
Taigi, kalbant apie paramos šeimai politikos tikslą mažinti socialinės atskirties mažinimą, siūlomos priemonės vargu ar išspręstų šią problemą, greičiau, galimai padidintų „skurdo spąstų“ atsiradimo riziką. Tuo tarpu piniginių išmokų didinimo įtaka siekiant didinti gimstamumą nėra įrodyta – atvirkščiai, pastaruoju laikotarpiu atliekami tyrimai rodo, kad finansinė parama neturi įtakos bendram gimstamumo lygiui. Reikšmingas finansinės paramos padidinimas sukuria situacinį gimstamumo padidėjimą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jis išsilygina. Gimstamumo skatinimą daugiau lemia darbo ir šeimos derinimo priemonės, tą liudija Skandinavijos šalių ir Prancūzijos pavyzdžiai.
Šie svarstymai perša išvadą, kad mokestinių lengvatų panaikinimas būtų didelė klaida, grąžinanti prie demotyvacijos dirbti auginant vaikus. Atvirkščiai, būtų tikslinga palaipsniui didinti papildomą NPD vaikus auginantiems asmenims (tiesa, Seime jau yra registruotas toks pasiūlymas). Išmokos vaikams, kaip jau minėta, istoriškai išplėtotos kaip visuomenės solidarumo gestas asmenims, patiriantiems papildomus kaštus dėl ateities kartų auginimo, realybėje suvokiama kaip finansinį stygių amortizuojanti ir saugumą užtikrinanti priemonė tais atvejais, jei stipriai sumažėtų iš darbo santykių gaunamos pajamos, galėtų būti išlaikytos ir taikomos visiems aktyviems ir dėl objektyvių priežasčių nedarbingiems asmenims (tokią priemonę turi ir neketina artimiausiu metu atsisakyti kitos Europos valstybės), tačiau tai neturėtų būti pagrindinė finansinės paramos šeimoms dalis. Atvirkščiai, siekiant suaktyvinti visuomenę, paskatinti dirbti ir vaikus auginančius asmenis, turėtų būti kuriamos į tai orientuotos priemonės: mokestinės lengvatos, prieinamos vaikų priežiūros paslaugos ir pan.
Vietoje išmokų vaikams sumos didinimo, būtų galima toliau plėtoti ir stiprinti socialinės paramos natūra ir paslaugomis sistemą, kuri veikia ir dabar remiantis Socialinių paslaugų įstatymo nuostatomis ir jų detalizavimu atskirose savivaldybėse asmenims, kurių pajamos dėl objektyvių aplinkybių yra per mažos tinkamai aprūpinti vaikus (vietovėje didelis nedarbas, šeimos nariai dėl sveikatos sutrikimų negali dirbti ar dėl kitų priežasčių, išskyrus atvejus, kai šeimos nariai nedirba, nors tam būtų galimybė).
Dr. Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė yra Vilniaus politikos analizės instituto (VPAI) ekspertė
