Už viso to – žmonės su vardais, pavardėmis ir pareigomis; biurokratai ir jų klaidos – kartais atsitiktinės, kai kada – tyčinės. Norime reikšmingai geresnio viešo valdymo? Tuomet atsakymas - aiškus: mažiau nomenklatūros, daugiau sistemų.
Kavos tirščių politika
Kiek per metus kainuoja išlaikyti Vilniaus infrastruktūrą? Nei pagerinti, nei pabloginti – išlaikyti esamą kelių ir pastatų būklę, išlaikyti dabar teikiamų paslaugų kiekį, viešų erdvių kokybę. Kiek tai per metus kainuoja kiekvienam vilniečiui?
O jeigu pagerintume kelius? Masiškai renovuotume namus? Padarytume nemokamą bevielį visame mieste? Kiek reikės investicijų ir kokia bus jų grąža (ROI) per 5, 10, 25 metus?
Kada pradės griūti pirmi blokiniai namai? Kur į mokyklas eis vaikai, kai Vilnius peržengs 1 mln. gyventojų skaičių? Nauja būtina infrastruktūra – kokia, kiek ir už kiek?
Yra spėlionių ir nuojautų, yra fragmentinių skaičiavimų. Bet visuma – migloje, kurioje klesti Iškalbingieji: manipuliuodami jausmais, užkalbėdami dantis, per tinklą savų ir be jokių skrupulų jie švaisto mūsų viltis ir viešus pinigus.
Priešnuodis – BIG DATA ir AI
Visų pirma, inventorizuokime visą Vilniaus turtą. Kiekvienas kelio metras, kiekviena lemputė ir šiukšliadėžė – būklė, nusidėvėjimas, panaudojimas. Totalinis skaidrumas: kiekvienas vilnietis tegu žino, kiek kainuoja miestas ir kiek pinigų turime sunešti, kad Vilnius – veiktų.
Antra, infrastruktūros panaudojimas – pagal poreikį. Gatvių priežiūra, keleivių vežimas, automobilių stovėjimas, teritorijų priežiūra, šilumos ir karšto vandens tiekimas, geriamojo vandens tiekimas, komunalinių ir antrinių žaliavų atliekų tvarkymas, elektros energijos tiekimas, apšvietimas, eismo valdymas – visą tai galime optimizuoti taip, kad veiktų sklandžiai ir taupiai. Ne pagal mėnulio fazes ir horoskopus, bet pagal realų miestiečių poreikį.
Kiekvienas vilnietis tegu žino, kiek kainuoja miestas ir kiek pinigų turime sunešti, kad Vilnius – veiktų.
Trečia, poreikių ir investicijų prognozavimas. Plėtra ne todėl ir ten, kad „sava chebra“, bet pagal skaičiuojant didžiausią ilgalaikį atsiperkamumą. Statybos ne todėl, kad „vis tiek kažkas nupirks“, bet todėl, kad galima efektyvi ir patogi infrastruktūra.
Sudaužykime kreivus veidrodžius!
Skaičiavimo sistemos ir dirbtinis intelektas neprekiauja rinkėjų viltimis. Algoritmai nevaikšto į pirteles, neturi emocijų kaitos, nejaučia noro revanšuotis. Jie neturi kompleksų, sindromų ar didybės manijų. Jeigu kas nors veikia ne pagal planą – bet kada pataisome kodą: jis, priešingai nuo žmogaus vertybių ir sąžinės, nekinta ir nemeluoja.
Jis nereaguoja į partinį bilietą ir nedaroviešų pirkimų už patepimą. Kiekvienas sprendimas – idealiai užfiksuotas, galime bet kada patikrinti rezultatus ir jų prielaidas.
Nuobodu? Tebūnie. Bet ar tikrai pasiilgsite istorijų apie tai, kaip asfaltuojamas vienišas keliukas iki valdininko namų ar kaip parduodamas miesto šilumos ūkis tiems, kurie geriau patepa? Aš – ne! Ir labai norėčiau, kad mano vaikai neturėtų tokių patirčių apskritai. Todėl siūlau remtis išmaniomis sistemomis, diegti objektyviai resursus skirstantį dirbtinį intelektą ir tiek reikšmingai sumažinti biurokratiją, kad dienos pabaigoje mes, politikai, galėtume patys save atleisti iš darbo.
Eglė Radvilė yra Liberalų sąjūdžio kandidatė į Vilniaus merus.
