Nė vienas vėlesnis prezidentas nėra sulaukęs tokio didelio rinkėjų palaikymo. Net ir šiais laikais apie trečdalis Lietuvos gyventojų A.Brazausko veiklą vertina geriausiai iš visų prezidentų: tai įrodė prieš kelerius metus atlikta apklausa.
Knygą „Epochų virsmo sūkuriuose. Algirdo Brazausko politinė biografija“ apie A.Brazauską parašę, bet visuomenei jos dar nepristatę, istorikai dr. Saulius Grybkauskas ir doc. dr. Mindaugas Tamošaitis pasakoja sudėtingą A.Brazausko virsmą iš pramonės planuotojo sovietmečiu į nepriklausomos Lietuvos politikos mohikaną.
A.Brazauskas tikrai nebuvo tobulas politikas ir buvo aiškiai susijęs su buvusia sovietine sistema, bet jis buvo neabejotinas lyderis, mokėjo blaiviai vertinti visuomenės troškimus, o jo dalyvavimas politikoje po nepriklausomybės atgavimo, istorikų vertinimu, padėjo Lietuvai išvengti Baltarusijos scenarijaus – tai yra poslinkio į autoritarinę sistemą.
Paprastai apie A.Brazauską rašė jo buvę bendražygiai, kurie jį tiesiogiai pažinojo, matė įvairiose situacijose, dirbo kartu. Tačiau bendražygių ir draugų vertinimai dažnai būna labai asmeniški ir pernelyg palankūs, nes tai jų pačių istorijos dalis. Konkurentai ar buvę oponentai paprastai siekia parodyti aprašomo asmens silpnybes, kurių neabejotinai turi kiekvienas politikas.
Istorikų žvilgsnis dažniau būna objektyvesnis ir ne toks emocingas. Tiesą sakant, imdamasi rašyti apie A.Brazauską neturėjau tvirtos nuomonės, kaip jį vertinti. Vieni žmonės būna kaip garvežiai, kurie visuomenę ir valstybę stumia priekin, kiti – balansuotojai, kurie prižiūri, kad traukinys nenubėgtų nuo bėgių. Treti yra bėgių tiesėjai, kurie mato toliau nei likusieji.
Iš istorikų S.Grybkausko ir M.Tamošaičio pasakojimų galima susidaryti įspūdį, kad A.Brazauskas panašiausias į balansuotoją, be kurio traukinys galbūt gulėtų griovyje.
Kaip pradėjo karjerą
Nuo kada A.Brazauską galima vadinti politiku? Šis klausimas kyla, nes A.Brazauskas dažnai mėgdavo demonstruoti, kad ilgą laiką užsiėmė ekonomika, pramone, ūkiniais reikalais, bet ne politika.
Savo veiklą jis pradėjo kaip inžinierius hidrotechnikas, paskui buvo statybinių medžiagų pramonės ministras, Valstybės planavimo komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas, Petro Griškevičiaus vadovybėje – Centro komiteto sekretorius pramonei ir statyboms (1977-1988 m.), ir, galiausiai, 1988 m. tapo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi. Ar jis buvo savarankiškas? Ar tik vykdė Maskvos nurodymus?
Istorikas S.Grybkauskas pasakoja, kad iš esmės A.Brazauskas gali būti laikomas tikru politiku bent jau nuo 1977 m., kai tapo eiliniu Centro komiteto sekretoriumi ir kuravo pramonę bei statybas. Pasak istoriko, A.Brazauskas nebuvo tik ūkinio tipo vadovas, jis turėjo priimti sprendimus, nuo kurių daug kas priklausė.
Pavyzdžiui, Lietuva visoje sovietinėje imperijoje išsiskyrė regionų politika, kuri vėliau lėmė tautinį šalies vientisumą, nes Lietuvoje buvo stabdomas sunkiosios pramonės kūrimas, orientuojamasi į lengvąją pramonę ir siekiama, kad darbo vietos nebūtų sukoncentruotos didžiuosiuose miestuose ar šalia jų. Tai reiškė, kad į Lietuvą nereikėjo pritraukti itin didelio kiekio rusakalbių darbuotojų.
„Galima įtarti, kad jie nenorėjo imigracijos. Nors apie internacionalizmą buvo daug šnekama, bet iš tiesų daroma taip, kad Lietuvoje dirbtų lietuviai, iš kaimo“, – teigia S.Grybkauskas.
„Lietuvoje labiau vystėsi lengvoji pramonė. Tai tapo svarbu, kai Lietuva 1990 metais atsiskyrė ir Maskva paskelbė ekonominę blokadą: jeigu mūsų pramonė būtų buvusi tokia kaip Latvijoje, praktiškai mus būtų ištikęs bankrotas“, – mano istorikas.
Beje, S.Grybkauskas pasakoja, kad su politine atsakomybe A.Brazauskas susidurdavo ir kai vadovavo komisijai, sprendusiai, kurie jūreiviai turės teisę išplaukti užsienin, kurie ne, arba kai priėmė sprendimą dėl Santuokų rūmų statybų Vilniuje – šio pastato tikslas buvo ideologinis, tai yra skatinti ateizmą.
„Kai aš 2008 metais dariau su juo interviu, matėsi, kad jaučia kaltę dėl Santuokų rūmų, nes šis projektas ėjo per jį. Jis puikiai žinojo, kad tokie objektai vystomi siekiant atitraukti žmones nuo tikėjimo. Mūsų interviu jis pradėjo sakydamas, kad jį dėl rūmų spaudė. Bet man pasirodė, kad jis jautė kaltę“, – sako istorikas.
Ar apskritai A.Brazauskui ideologiniai dalykai buvo svarbūs? Pasak S.Grybkausko, iš tiesų A.Brazauskas nebuvo persismelkęs sovietinėmis klišėmis. Pavyzdžiui, dirbdamas Energetikos statybos tresto Petrašiūnų statybos ir montavimo valdybos viršininku, A.Brazauskas įsivėlė į konfliktą su komunistų partiečiais gamykloje: pastarieji pradėjo jį auklėti, kad nesitaria su komunistais, priimdamas ir atleisdamas darbuotojus, tačiau jaunas A.Brazauskas nė nemanė jų klausyti ir todėl net nebuvo išrinktas į gamyklos partinį biurą. Tai buvo beveik skandalas.
Sakydamas kalbas A.Brazauskas nesinaudodavo senamadiškiems politikams įprastais „popierėliais“, išbraukydavo panegirikas sovietų lyderiams, bet dalį palikdavo – tikriausiai dėl šventos ramybės.
Bet A.Brazauskas, regimai, nejautė vidinės įtampos tarp sistemos ir savasties: jo šeimoje nebuvo partizanų ar tremtinių, jis buvo kilęs iš Kaišiadorių miestelio, kur pokariu pasipriešinimas sovietinei okupacijai buvo labai greitai numalšintas, todėl ten buvo ramu – ne taip kaip Dzūkijoje. S.Grybkauskas spėja, kad būtent tai lėmė, jog A.Brazauskas labai jaunas tapo komjaunuoliu.
Be to, būsimąjį politiką labai žavėjo sportas, o būtent jaunimo struktūrose buvo išvystyta sporto infrastruktūra. A.Brazauskas netgi buvo tapęs jaunių rutulio stūmimo čempionu Lietuvoje, bet sportininko karjeros nesirinko, nes sportas jam neatrodė darbas, tai buvo labiau atsipalaidavimo rūšis.
Bilietas į šiuolaikinę politiką
Niekas eiti nenorėjo, sąjūdiečių bijojo. Be to, čia buvo pusiau legalu. Leidimas mitingui kaip ir duotas, bet niekas nežinojo, kaip viskas gali pasisukti, – pasakoja S.Grybkauskas.
Likimas A.Brazauskui lėmė iškopti į pačias viršūnes, kai Lietuvoje prasidėjo virsmas. Sovietų Sąjunga buvo dažnai vadinama milžinu molinėmis kojomis ir tos kojos pradėjo kaip reikiant klibėti. Lietuvoje 1988 m. birželio 3 d. susikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kurioje buvo ir nemažai komunistų. A.Brazauskas tuo metu dar buvo eilinis Centro komiteto sekretorius, kuruojantis pramonę ir statybas.
Bet atsitiktinumas lėmė, kad 1988 m. birželio 24 d. į Katedros aikštėje vykusį mitingą iš visų valdžios atstovų buvo nusiųstas A.Brazauskas. Kodėl? Nes niekas kitas nenorėjo ten eiti.
„Niekas eiti nenorėjo, sąjūdiečių bijojo. Be to, čia buvo pusiau legalu. Leidimas mitingui kaip ir duotas, bet niekas nežinojo, kaip viskas gali pasisukti. Jei Maskva būtų keitusi politiką, A.Brazauskas būtų nukentėjęs. Bet jis nuėjo ir faktiškai savo nuėjimu, galima sakyti, legalizavo mitingą“, – pasakoja S.Grybkauskas.
Pasak istoriko, tai buvo pati mitingų pradžia, žmonės apskritai bijojo į juos eiti, baiminosi prarasti darbus ar sulaukti nemalonumų, apklausų, KGB tasymų. Tačiau pamatę A.Brazauską visi suprato, kad persekiojama nebus.
„Įsivaizduokite, jis ateina iš partinio aparato, nusineša paruoštą kalbelę. Pradeda skaityti. Minioje jokios reakcijos. Pradeda skaityti tokius partinius nuobodžius dalykus: stengsimės, kovosime... Minioje nepasitenkinimas. Česlovas Laurinavičius labai gerai pasakoja, kad tuo metu buvo galima net fiksuoti, kaip A.Brazauskas visu ūgiu sujuda kalbėdamas, pasideda raštą ir pradeda kalbėti iš galvos. Čia gimė šiuolaikinis politikas“, – sako S.Grybkauskas.
M.Tamošaitis sako, kad daugeliui buvo šokas pamatyti valdžios atstovą, kalbantį be popierėlio, suprantamai, apie tuos pačius dalykus. Pačiam A.Brazauskui dalyvavimas mitinguose, bendravimas su žmonėmis leido kur kas aiškiau suvokti, ko nori ir kur žiūri tauta.
„Bet vis dėl to tokį jo iškilimą lėmė daugiau atsitiktinumas. Jeigu į mitingus būtų ėjęs kitas žmogus, A.Brazausko mes nebūtume turėję“, – sako M.Tamošaitis.
Kodėl mitingų dalyviai teigiamai priėmė A.Brazauską, nors jis buvo komunistinės valdžios atstovas? M.Tamošaitis pasakoja, kad turime suprasti paprastą dalyką: tik dabar atrodo, kad Sąjūdis ir komunistai buvo nesutaikomi priešininkai. Iš tiesų iniciatyvinėje Sąjūdžio grupėje buvo nemažai komunistų: tai ir Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius, Romualdas Ozolas, Vytautas Petkevičius. Iš viso partijai priklausė 17 iniciatyvinės grupės narių.
„Dėl to ir pats A.Brazauskas gana gerai jautėsi tuose mitinguose“, – sako M.Tamošaitis, pridurdamas, kad Lietuvos komunistų partija vienijo apie 220 tūkst. žmonių.
Procesai judėjo pirmyn milžinišku greičiu ir 1989 m. Lietuvos komunistai atsiskyrė nuo Maskvos. Gruodžio mėnesį Michailas Gorbačiovas išsikvietė A.Brazauską į Maskvą – „ant kilimėlio“ prieš didžiulę delegatų auditoriją. S.Grybkauskas sako, kad tokį spaudimą galėjo atlaikyti tik tokio lygmens politikai kaip A. Brazauskas ar Vytautas Landsbergis – bet kuris kitas „būtų pridėjęs į kelnes“. Grįžusį į Lietuvą A.Brazauską pasitiko gėlėmis nešini žmonės ir čia jis nebeišlaikė – pravirko.
Tikėtina, kad A.Brazauską kamavo įtampa: visi žinojo, jog 1968 m. Prahos pavasaris pasibaigė sovietų kariuomenės įvedimu ir žmonių žūtimis.
Kaip išvengėme Baltarusijos scenarijaus
Tačiau A.Brazauskas nebuvo nuolat lydimas sėkmės. 1990 m. nuo Maskvos atsiskyrę komunistai triuškinamai pralaimėjo rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą, nors pats A.Brazauskas buvo išrinktas Kaišiadoryse. Politikas tapo Kazimieros Prunskienės, tuometinės premjerės, pavaduotoju.
Tai buvo sunkus metas atsikuriančiai Lietuvai: paskelbus nepriklausomybę, Maskva Lietuvai taikė ekonominę blokadą, o A.Brazauskas įsitraukė į praktinę blokados padarinių suvaldymo veiklą.
S.Grybkauskas sako, kad pralaimėjimas A.Brazauskui buvo skaudus, nors jo autoritetas visuomenėje išliko labai didelis. Tačiau įdomiausia, kad A. Brazauskas tuo metu atsidūrė tarp dviejų girnų: iš vienos pusės jį labai kritikavo Sąjūdis, tvyrojo didelis priešiškumas, iš kitos – KGB turėjo savo strategiją atitolinti A.Brazauską nuo „landsberginės politikos“ ir suartinti su vadinamaisiais „platformininkais“, komunistais, kurie karštai troško tolesnio sovietinio monstro egzistavimo.
V.Landsbergis galėjo būti kaip Aleksandras Lukašenka. Ten buvo tokios pjautynės, tokios rietenos. Tas Sąjūdis, kuris Lietuvą konsolidavo ir atvedė į nepriklausomybę, 1991-1992 m. buvo tautą skaldanti jėga, – mano M.Tamošaitis.
„Jo garbei reikia pasakyti, kad jis išlaikė išbandymą. Tuo laikotarpiu, jeigu jis būtų pasakęs „Taip, aš noriu valdžios“, ta valdžia būtų jam atitekusi“, – mano S.Grybkauskas.
M.Tamošaitis mano, kad 1990-1991 m. Lietuva buvo atsidūrusi labai arti baltarusiško scenarijaus, nes sąjūdininkai labai siekė V.Landsbergio išrinkimo prezidentu, net nepriėmus Konstitucijos.
1992 m. gegužės mėnesį buvo rengiamas specialus referendumas dėl prezidento institucijos atkūrimo. Problema ta, kad neturint Konstitucijos prezidento galios būtų buvusios neapibrėžtos. Tačiau piliečiai referendume nepalaikė iniciatyvos ir prezidento institucija atsirado kartu su Konstitucija.
„Mes buvome labai arti to, kad galėjome nueiti Baltarusijos keliu. V.Landsbergis galėjo būti kaip Aleksandras Lukašenka. Ten buvo tokios pjautynės, tokios rietenos. Tas Sąjūdis, kuris Lietuvą konsolidavo ir atvedė į nepriklausomybę, 1991-1992 m. buvo tautą skaldanti jėga“, – mano M.Tamošaitis.
Todėl neatsitiktinai 1992 m. Sąjūdis rinkimuose į Seimą buvo nušluotas, sugrįžo A.Brazauskas, kuris tapo Seimo pirmininku, priėmus Konstituciją, laikinai ėjo prezidento pareigas, o 1993 m. buvo išrinktas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos prezidentu.
A.Brazauskas yra vienintelis Lietuvos prezidentas, kuris nekėlė savo kandidatūros antrai kadencijai, motyvuodamas tuo, kad Lietuva turėtų sekti kitų šalių pavyzdžiu, kuriose neliko sovietinę praeitį menančių valstybės vadovų. Taip jis pareiškė, turėdamas visas galimybes laimėti rinkimus.
M.Tamošaitis teigia, kad net ir 1993 m. A. Brazauskas galėjo nebūti kandidatu prezidento rinkimuose, jei tik juose būtų dalyvavęs poetas Just. Marcinkevičius. „A.Brazauskui keli žmonės buvo neginčijami autoritetai: tai kardinolas Vincentas Sladkevičius, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ir poetas Just. Marcinkevičius“, – teigia pašnekovas.
Pasak M.Tamošaičio, prezidento rinkimuose A.Brazauskas dalyvavo skatinamas partiečių, jis pats tokios stiprios ambicijos neturėjo. „Kita vertus, tuo metu žiniasklaidoje buvo įsigalėjusi tendencija koneveikti buvusius komunistus, vyko tikra raganų medžioklė, todėl vienas motyvų galėjo būti siekis pademonstruoti, jog visuomenė viską vertina kitaip“, – mano istorikas.
Pats A.Brazauskas stengėsi neišsiprovokuoti, nors situacija buvo pasiekusi tokį lygmenį, kad vadinamosios „megztosios beretės“ prezidento inauguracijos metu net neįleido A.Brazausko į Arkikatedrą pro centrinį įėjimą, todėl teko naudotis šoninėmis durimis.
Koks pagrindinis A.Brazausko paveldas? Jam tikrai nepavyko išvengti klaidų, tokių kaip Lietuvai nenaudingo Maišiagalos memorandumo pasirašymas su Latvija dėl sienos Baltijos jūroje, tačiau A.Brazauskas prisimenamas ir kaip prezidentas, kuris atsiprašė žydų tautos dėl Holokausto Lietuvoje, prie kurio prisidėjo ir dalis lietuvių.
Užsienio politikos srityje A.Brazauskas vertinamas dėl santykių normalizavimo su Lenkija, padėtų pamatų Lietuvos integracijai į NATO ir Europos Sąjungą.
„Besikeičiant pasauliui ir aplinkai pats A.Brazauskas sugebėjo keistis. Jei iš pradžių jis norėjo laviruoti tarp Rytų ir Vakarų, jam buvo labai svarbūs santykiai su Rusija, bet vėliau jis keitėsi“, – mano M.Tamošaitis.
Tačiau pagrindinis A.Brazausko paveldas gali būti tas, kad Lietuvos politinėje sistemoje įsivyravo pusiausvyra tarp kairės ir dešinės.
„Jeigu ne A.Brazauskas, tai Lietuvoje tikrąja to žodžio prasme būtų įsitvirtinęs dešiniųjų radikalų monopolis. Iš esmės dėl A.Brazausko atsvaros Lietuvoje susiformuoja dvi politinės jėgos. Jos gali būti blogesnės, gali būti geresnės, bet tarp jų buvo nuolatinė stabili konkurencija. Tai lėmė, kad nė viena pusė neįsigalėjo, todėl nebuvo nė vienos pusės diktato“, – reziumuoja istorikas.
Eglė Samoškaitė yra LSDP komunikacijos skyriaus vadovė.
