Mes pradedame mokyklą dar net nesuvokdami, ko ten atsiradome, o ją baigę nesukame sau galvos ir visi vorele keliaujame krimsti aukštesnio mokslo.
Metai iš metų žinome, ką veiksime toliau: aukštesnė klasė, brandos egzaminai, universitetas, kitas kursas, o štai dabar pagaliau atėjo tas ilgai lauktas birželis, po kurio nebėra iš anksto nuspręsto kito žingsnio.
Sveikinu! Tu pagaliau pasidėjai tą minimalų mokslo pagrindą, kurio linki tėvai ir po kurio drastiškai mažėja mokslo (ir didėja patirties) vertė. Gali rinktis studijuoti toliau, gali kabintis į karjerą nuo žemo starto, gali įkurti pirmąjį verslą arba rinktis keliauti, savanoriauti bet kur pasaulyje ir taip praleisti savo metus.
Gali rinktis dirbti studentišką darbą – bet kokį darbą – ir taip atpalaiduoti smegenis nuo mokslo, susivokti savyje ar tiesiog būti.
Gali rinktis dirbti studentišką darbą – bet kokį darbą – ir taip atpalaiduoti smegenis nuo mokslo, susivokti savyje ar tiesiog būti. Bet nepriklausomai nuo to, ką pasirinksi, užvis svarbiausia, kad tu turi tą unikalią galimybę eksperimentuoti, nes niekada daugiau alternatyvūs pasirinkimo kaštai nebebus tokie žemi.
Į pasaulį šį mėnesį išeinančiai naujai absolventų kartai turiu tris patarimus, kuriuos būčiau norėjusi išgirsti palikdama savo pačios universiteto suolą prieš ketverius metus:
1. Prisiimk atsakomybę už save
Netapk vienu iš tų žmonių, kurie niūriai juokauja, kad pateks į diplomuotų bedarbių gretas. Nebūk vienu tų, kurie dėl savo padėties kaltina kitus – „neturiu pažįstamų”, „valstybė neduoda”, „darbo nėra”, nes „išsiuntinėjau 100 CV ir negavau nė vieno atsakymo” (reiškia, kad visas šimtas buvo niekam tikę, nes neįmanoma pateikti tiek gerų kandidatūrų; sėsk, susivok, ko nori, išsirink kelias pozicijas ir bandyk iš naujo).
Kaltinti valstybę, universitetą, darbdavį, sistemą ir situaciją yra žymiau lengviau nei sau prisipažinti, kad galų gale viskas priklauso nuo tavęs. Juk tada reikia judinti užpakalį, įdėti laiko ir pastangų ir atverti save tai itin nemaloniai akistatai su realybe, kad galbūt nesi toks aukselis, kaip sau atrodei universiteto ir šeimos vakuume.
