Nuo nacių režimo nukentėjo ir vienas žymiausių romų sportininkų, Vokietijoje gimęs boksininkas Johannas „Rukeli“ Trollmannas. Dėl savo savito „šokančio“ kovos stiliaus jis laikomas modernaus bokso pradininku.
-
Romė Rasma: „Dauguma mūsų net bijo išeiti į gatves“
-
Testas: ar atsakysite bent 8 iš 11 klausimų apie Lietuvos romus?
-
Incidentas „Rimi“: vandenį pirkusį užsienietį parduotuvės darbuotojas išvadino čigonu
-
„Tu – ne pabėgėlis“ – nuo karo Ukrainoje bėgantys romai patiria diskriminaciją
-
Triukšmingos vestuvės: ligoninėje atsidūręs pareigūnas ir šeši sulaikyti vyrai
-
Rumunų porelė įkliuvo Latvijoje, o vogė – ir Lietuvoje
1928 m. jam buvo uždrausta dalyvauti Amsterdame vykusiose olimpinėse žaidynėse dėl „nevokiško bokso stiliaus“. 1933 m., stiprėjant nacių režimui, J.Trollmanas buvo pakviestas į bokso kovą, kurioje jam įsakyta kovoti „vokišku“ stiliumi. J.Trollmannas nesutriko ir į ringą žengė kaip arijaus karikatūra – miltais baltai išpudruotu veidu ir kūnu, o plaukus nusidažęs blondiniškai. Tai buvo jo protestas prieš romų diskriminaciją. Tačiau bokso legendos likimas tragiškas – 1944 m. jis nužudytas Wittenbergo koncentracijos stovykloje.
Rugpjūčio 2-oji atmenama ir Lietuvoje kaip Romų genocido Samudaripen atminimo diena. Per Antrąjį pasaulinį karą romai Lietuvoje patyrė sisteminį persekiojimą ir genocidą: romai buvo masiškai žudomi, išvežami priverstiniems darbams į Vakarų Europą. Tikslų aukų skaičių nustatyti sunku, tačiau skaičiuojama, nužudytas buvo kas trečias Lietuvos romas. Daugybė tyrimų rodo, jog ir šiandien romai išlieka viena iš labiausiai diskriminuojamų grupių Europoje. Lietuvoje jie susiduria su diskriminacija švietimo srityje, ieškodami darbo ir būsto. Tokioje nesvetingoje aplinkoje kyla klausimas: atskleisti savo etninę kilmę ar ne, čia ir dabar, XXI a. Lietuvoje?
Slepia, kad yra romai
Dažnai romų tautybės žmonės pasmerkiami iš pat pirmojo žvilgsnio, nes atpažįstami iš gymio, nors dalis romų yra blondinai. Dirbu dienos centre „Padėk Pritapti“ Vilniuje, tad sutinku daug į gyvenimą įsikabinti bandančių jaunų romų. Neseniai vienas jaunuolis pasakojo, kad naujoje mokykloje jis neatskleidžia, jog jis yra romas. Avramas džiaugiasi pagerėjusiais mokslo rezultatais ir pats teigia, jog jis nesigėdija savo etninės grupės, tiesiog šis nutylėjimas lemia viena kova mažiau ir taip nelengvame gyvenime.
Mergina romė pasakoja, jog savo darbe yra nuolat klausinėjama iš kur atvykusi. Iveta atsako „Atspėk“ ir tada sutinka su pirmąją jai pasiūlyta tautybe. Iveta pasakoja, kad žmonės sužinoję, jog ji yra romė, pataria slėpti savo etninę kilmę. Kilmės nutylėjimas padeda išvengti diskriminacijos. Tačiau tai daro didžiulę neigiamą įtaką žmogaus psichinikos sveikatai ir parodo, kokioje nesvetingoje visuomenėje romams mes gyvename.
Menkinančios etiketės
Tačiau romų tapatybė gali veikti ir kaip galios suteikianti socialinė kategorija, kai priklausymas bendrai etninei grupei leidžia pajusti solidarumo ir bendruomeniškumo jausmą, galimybę puoselėti bendrą kultūrą, papročius ir kalbą. Kai kurie romai drąsiai prisistato ir didžiuojasi savo tautybe. Ant jaunuolio bliuzono užrašas „Čigonas“ – tai drąsus savo tapatybės dalies susigrąžinimas, per neigiamą konotaciją turintį žodį. Visame pasaulyje vis dažniau žmonių grupės perima neigiamą etiketę ir paverčia ją pasididžiavimo ženklu. Lingvistinė melioracija yra procesas, kai stigmatizuojami grupės nariai perima menkinančią etiketę, kurią paprastai įveda dominuojanti grupė. Toks procesas reiškia, kad stigmatizuojami grupės nariai sąmoningai ją naudoja, taip žeidžiantį terminą paversdami pasididžiavimo ženklu. Tačiau ir šiam procesui reikia saugios erdvės ir tapatybės savivokos, kad įgalintų save ir iš naujo apsibrėžtų savo tapatybę pagal savo sąlygas.
Atskleisti savo kilmę romui ar romei vis dar gali būti labai asmeniška ir sudėtinga patirtis. Nors vieni romai gali jaustis patogiai ir palaikomi dalindamiesi savo tapatybe, kiti gali susidurti su iššūkiais ir diskriminacija dėl visuomenės išankstinių nusistatymų ir stereotipų. Todėl labai svarbu sukurti saugią aplinką. Tai apima emocinės paramos, supratimo ir švietimo teikimą, siekiant kovoti su bet kokiais klaidingais įsitikinimais ar šališkumu.
Istorijos vykusių persekiojimų pakeisti negalime, bet šviesesnę ateitį kurti padėtų mažiau nusistatymų, stereotipų ir diskriminacijos. XXI a. valstybėje niekas neturėtų jausti poreikio slėpti savo etninę kilmę. Kuo artimiau susipažįstame su žmonėmis ir kultūromis, tuo mažiau lieka vietos baimei ir diskriminacijai, tuo daugiau vietos drąsiai saviraiškai ir pilnaverčiui gyvenimui visiems.
