Pasikartojantys pažadai
Galima būtų pasidžiaugti, kad bendras finansavimas švietimui, palyginus su praėjusiais metais, auga 97 mln. Eur, tačiau įvertinus tai, kad auga ir bendra valstybės ekonomika, padidėjimas yra visiškai natūralus. Vis dėlto valstybės požiūrį į švietimą puikiausiai iliustruoja tai, kad asignavimai švietimui nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) – mažėja.
Tačiau yra dalis, kuri piktina – įvairūs pažadai bei susitarimai, kurių jau nesilaikoma ne pirmus metus. Turbūt geriausiai viską atspindinti situacija – kolektyvinė sutartis su mokytojų profsąjungomis, kurios nesilaikymas kartą jau privedė mokytojus prie kraštutinumo – lipti per ministerijos langus ir ją užimti. Šiemet situacija kartojasi, pažadas buvo vienas – rasti papildomų asignavimų iš valstybės biudžeto mokytojų atlyginimams, realybė – kita, rasta vos pusė žadėtos sumos.
Nemokamo bakalauro įvedimas vėl liko užribyje
Kitas pavyzdys – nemokamos bakalauro studijos. Mes galime diskutuoti, ką tai reiškia, ir visi sutiksime, kad visuotinai nemokamų bakalauro studijų Lietuvoje mes negalime turėti, nes Konstitucijoje yra aiškiai numatyta: „Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus“. Vis dėlto tinkamai sureguliavus priėmimo į aukštąsias mokyklas sąlygas bei pačioms aukštosioms mokykloms tinkamai vykdant savo misiją, mes galime išvengti situacijos, kai studentai pasirinkę „netinkamas“ studijas turi už jas mokėti, nors atitinka visus reikalingus kriterijus valstybės finansavimui gauti. Visą tai įvykdžius, mes galime turėti tokią sistemą, kurioje bent jau ¾ studentų nemokėtų už savo studijas.
Analizuojant finansavimo paskirstymą, matome, kad „švietimas“ ir „prioritetas“ neturi nieko bendro.
Tik priminsiu Vyriausybės pažadą, kad nemokamas bakalauro studijas turėsime nuo 2018 metų – neturėjome, vėliau pažadas persikėlė į 2019 metus – vėl neturėjome, galiausiai girdėjome, kad nemokamas bakalauro studijas turėsime nuo 2020 metų. Ką turime šiuo metu? Nemokamas bakalauras vėl liko užribyje, būsimų studentų bei jų tėvų lūkesčiai eilinį kartą „paminti“ politinės valios stokos prisiimti atsakomybę ir tesėti duotus pažadus.
(Ne)pasitikėjimu grįsta švietimo sistema Lietuvoje?
Visuomenėje nuolat girdime – pasitikėkime mokytojais, mokiniais, studentais, dėstytojais – visa akademine bendruomene, ir tai puiki visavertės visuomenės vertybė, tačiau apie kokius pasitikėjimu grįstus santykius, apie kokią pasitikėjimu grįstą švietimo politiką mes galime kalbėti, kai patys politikai nesugeba laikytis duotų pažadų bei susitarimų. Šios situacijos kelia papildomą įtampą, kurios ateityje bus dar daugiau ir tai veda akademinę bendruomenę link susipriešinimo. Todėl mokytojų grasinimai streikais yra visiškai pagrįsti. Tačiau stekenant ne tik mokytojus, bet visą švietimo sistemą iš esmės, įvairių formų protestai ar streikai gali prasidėti ir iš kitų švietimo sistemos dalyvių.
Visa tai įvertinus, neturėtume stebėtis, iš kur kyla nepasitenkinimas siūlymams kelti valstybės tarnautojų algas arba kai Seimas kelis šimtus tūkstančių mokesčių mokėtojų pinigų „prataško“ saldainiams, kuriuos, beje, ir išdalins tiems patiems mokiniams, mokytojams ar studentams.
Stekenant ne tik mokytojus, bet visą švietimo sistemą iš esmės, įvairių formų protestai ar streikai gali prasidėti ir iš kitų švietimo sistemos dalyvių.
Norint turėti tvarią, pasitikėjimu, o ne išgyvenimu grįstą švietimo sistemą, būtina ją tinkamai bei efektyviai finansuoti, todėl tikiuosi, kad politinė valia galiausiai paims viršų.
Matant, kur ritasi mūsų švietimo sistema, patarlė „Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs“ įgauna visai kitą prasmę, nes dabartinėje situacijoje mokslo šaknys yra saldinamos politikų pažadais bei saldainiais, o vaisiai galiausiai lieka gerokai papuvę.
Eigirdas Sarkanas yra Lietuvos studentų sąjungos prezidentas.
