Pervargusiam, o neretai ir perdegusiam žmogui toks pažadas atrodo patraukliai, tačiau būtina panagrinėti, kaip jis keičia jo paties, darbo rinkos ir ekonomikos apskritai perspektyvas. Ar susigundę trumpesne savaite, nerasime savęs prie suskilusios geldos, kai darbo nėra visai?
Pažado esmė – įteisinti keturių dienų darbo savaitę, už kurią darbuotojui būtų sumokama tiek pat, kiek dabar už penkių dienų savaitės darbą. Kitaip tariant, žadama mokėti tą pačią algą už mažesnę sukurtą vertę. Iš kur nukris toji mana, nelabai rūpi.
Nors Darbo kodeksas ir dabar leidžia susitarti dėl trumpesnės, prie žmogaus poreikių pritaikytos darbo savaitės ir individualaus darbo grafiko, vis garsiau svarstoma, kad įstatymas turėtų tai garantuoti visiems. Ir kad niekas dėl to nenukentės.
Net ir neįgyvendintas, 4 darbo dienų savaitės pažadas jau spėjo apnuodyti mūsų darbo kultūrą. Naują idėją labiausiai palaiko jaunimas (net du iš trijų jaunuolių) ir, kas įdomu, bedarbiai. Iki šiol jaunimas buvo ugdomas su viltimi rasti svajonių profesiją, svajonių įmonę, svajonių darbą. Populiaria kelrode buvo mintis, kad hobis gali virsti darbu ir tuomet „niekada nereikės dirbti“. Ši mintis skatina ieškoti (ir surasti) savo pašaukimą, ugdyti reikalingus gebėjimus ir žmogiškąsias savybes, veda į asmens išsipildymą.
Juk darbas – tai daugiau negu tik priemonė užsidirbti duonai ir būstui. Darbe mes bendraujame, socializuojamės, mokomės ir dalinamės su kitais savo talentais. Tiesa, kad gyvenimas nėra tik darbas. Bet darbas yra didelė gyvenimo dalis.
Lūkestis dirbti 4 dienas per savaitę keičia profesinių tikslų trajektoriją. Jis atgręžia mūsų svajones viena kryptimi – rasti darbą, kur dirbti reikėtų mažiau, arba išreikalauti tokią teisę iš politikų. Kai svajonė apie trumpą savaitę apsigyvena žmogaus širdyje, viskas ima jo nebetenkinti. Nuo šiol jam niekuomet nebus gana ir nebus gerai. Kaip smagiai ir vaisingai bepraeitų darbo savaitė, žmogus graušis, kad ji buvo pernelyg ilga.
Pavojus įstrigti vidutinių pajamų spąstuose
Trumpos savaitės utopija populiarėja tuo metu, kai Lietuvai būtina išieškoti ekonomikos našumo rezervus ir puoselėti darbo kultūrą, kuri būtų palanki to našumo didinimui. Juk kol atlyginimai augo šimtais procentų, našumas – vos dešimtimis. Entuziastai teigia, kad 4 dienų darbo savaitė kaip tik ir leistų tą našumą padidinti. Neva per trumpesnį laiką būtų padaroma daugiau.
Ekonominėje tikrovėje rasti našumo rezervus geriausiai padeda būtinybė, kurią privačios įmonės jaučia dėl konkurencijos, kainų-kaštų žirklių ir kitų suspaudimų, verčiančių nuolat siekti išgyventi ir sukurti „daugiau už mažiau“. Tų suspaudimų kasdien daugėja, ir atsilaikyti konkurencinėje kovoje vis sunkiau.
Privačiame sektoriuje sukurti daugiau už mažiau siekiama organiškai, o tai reiškia, kad kiekviena įmonė ir jos grandis natūraliai susitelkia į tikslą, vartotojo lūkestį, inovuoja, taupo, ir ieško trumpesnių kelių. Būtent taip veikdamos, Lietuvos įmonės sukūrė tokią gerovę, kad pagal pajamų vidurkį aplenkėme visas buvusio socialistinio bloko šalis ir priartėjome prie ES lygio.
Kai konkuruojama nebe pigia darbo jėga, viskas pasidaro svarbu – darbo motyvacijos ir našumas, darbo santykių reglamentavimo ypatumai (o čia mūsų pagerintas darbo kodeksas vis dar turi skaudžių trūkumų), kvalifikuotų darbuotojų apmokestinimas bei apskritai galimybė rasti darbuotojų. O dar geopolitinės sąlygos, kurios verčia daugelį, ypač užsienio kapitalo įmones, rimtai svarstyti, ar neverta perkelti gamybos ar paslaugų centro į konkurencingesnes vietas.
Privačiam sektoriui nereikia nurodinėti, kaip sutaupyti laiką ir kelti našumą. Ypač dabar, kai darbuotojų trūksta, ieškoma visų būdų, kaip juos motyvuoti ir sukurti daugiau su mažiau. Chroniškas darbuotojų trūkumas privertė taip pagreitinti apsisukimus, kad dar juos greitinti „iš viršaus“ yra ir beprasmiška, ir neatsakinga. Nekalbant apie tai, kad gamyboje vykstantys procesai turi savo organišką laiką: esant konkrečioms technologijoms, negali greičiau nei duonos iškepti, nei lustų pagaminti.
Ten, kur našumo rezervų yra, jie turi virsti mūsų proveržio ir konkurencijos stiprinimo šaltiniu, o ne įsipatoginimu ir atsipalaidavimu. Kuris veda tiesiai į „vidutinių pajamų spąstus“.
Kas motyvuos valdininką dirbti greičiau?
Kur tikrai stokojama natūralių optimizavimo variklių – tai valstybės valdose. Juk viską lemia motyvacijos, o kai jų trūksta, nebūtinai siekiama sukurti kuo didesnę vertę visuomenei ir savo klientui. Tiesą sakant, vis dar svarstoma, kas tiksliai yra valstybės tarnautojo klientas, kokią vertę jam reikia sukurti, ir koks KPI leistų taikliai išmatuoti tarnystės rezultatus.
Dažni atvejai, kai tikslus nusistato patys tarnautojai ir tuomet šie garantuoja saugią rutiną, o ne stimulą optimizuoti ir pasitempti. Tarnautojas vis dar jaučiasi nuo kliento „nepriklausomas“, grįžtamojo ryšio neieško. Privačiame sektoriuje tai reikštų greitą fiasko, tačiau ne valstybės valdose.
Biurokratiją galima būtų pagreitinti, naikinant daugybę privisusių perteklinių reikalavimų, procedūrų ir kliūčių. Nors valstybės tarnautojai pagal visus įstatymus įpareigoti juos naikinti, sistemiškai to nedaro. Nenuostabu, kad vis dar susiduriame su praeito amžiaus rutina, popierizmu ir biurokratija.
Tik pagalvokime – džiaugiamės sparčia skaitmenizacija, o atsakymą pateikti vis dar privaloma per tas pačias dvidešimt. Ne per tris, penkias, ar bent jau dešimt. O kiek trunka priiminėti sprendimus, nuo kurių priklauso ekonomikos pagreitis? – Štai, ką reikia trumpinti, štai, kur reikia ieškoti rezervų.
Sunku patikėti, tačiau išdavus pažymą per tris dienas, kai įstatymas leidžia skirti tam dvidešimt dienų, kai kuriose srityse galima sulaukti įtarimų dėl korupcijos ir specialiųjų tarnybų dėmesio. Bijoma trumpinti procesus ir siūlyti sisteminius sprendimus ir todėl, kad tai reikš padidėjusį darbo krūvį. Kurio niekas savo valia didinti nenori. Arba atleidimus, kurių visi bijo. Nors darbuotojų paklausa rinkoje lenkia pasiūlą.
Didžiulė klaida, kad imantis viešojo sektoriaus reformos, pabijota numatyti privalomą 25 proc. biudžetų sutaupymą. Valstybės valdoms tai sukurtų būtinybę taupyti, ieškoti trumpesnių kelių ir optimizuoti. Tikrai atsirastų šviesių žmonių, kurie imtųsi savo valdose pribrendusių pertvarkymų.
Nors konkretaus sutaupymo siekio vyriausybė neįtvirtino, valstybinėse valdose įvyko eksperimentas, kuris įrodė, kad sutaupyti 20 proc. biudžeto yra realu. Perėję prie keturių darbo dienų savaitės Vilniaus Šilumos Tinklai atrado viešajam sektoriui veiksmingą motyvavimo sistemą! – Interesas gauti tiesioginę naudą laisvos dienos pavidalu išjudino sustingusį ledą. Klausimas tik, ar pokyčio vaisiai priklauso pačių valstybės valdų darbuotojams, ar ir visuomenei. 20 proc. sutaupymas yra būtent ta penktoji diena, kai į darbą neinama.
Koks paradoksas – vienintelis būdas išgauti valstybės valdose esantį našumo rezervą yra asmeninis tarnautojo suinteresuotumas. Ir kai jis atsiranda, gali paaiškėti, kad kai kuriems procesams pakanka dviejų ar net ir vienos dienos, o kai kurių galima visiškai atsisakyti. Štai, ko reikia imtis, kai ieškoma papildomų išteklių šalies gynybai.
Jei besidarbuojantys valstybės valdose sugeba per tris ar keturias dienas nuveikti penkių dienų darbus, tai laimėjimas mums visiems. Tuomet ir privačiame sektoriuje administracinės ir laiko gaišimo sąnaudos bus sumažintos, o vertės kūrimas – pagreitintas. Jeigu investicijos planavimas šiandien trunka trejetą-ketvertą metų, o susiėmus, tilptų į metus-du, tai reikštų revoliucinį pagreitį kuriant Lietuvoje didesnę ekonominę vertę.
Visgi, sutaupymu ir nauda reiktų visapusiškai pasidalinti su visuomene. Priešingu atveju valstybės valdos pradės masiškai vilioti darbuotojus iš privataus sektoriaus trumpesne darbo savaite – už kurią sumokėti teks tam pačiam privačiam sektoriui.
Pabėgti iš darbo
Noras sutrumpinti darbo savaitę yra natūrali žmonijos siekio taupyti energiją išraiška. Būtinybė atlikti darbą greičiau, visame kame ieškoti trumpesnių kelių (angl., shortcut) yra varomoji progreso jėga. Kai valstybės valdose stokojama natūralaus poreikio eiti trumpesniais keliais, tų valdų šeimininkas – valstybė – privalo sukurti spaudimą ir įgyti būtiną pagreitį – vardan mūsų visų.
Iš dangaus krentantis laikas, kaip ir pajamos, kurių nereikia uždirbti, iš pirmo žvilgsnio atrodo patraukliai. Prašydami iš politikų šios manos, mes tampame panašūs į vaikus, svajojančius pabėgti iš pamokų. O paklausti, nežinome, kodėl – nes visi bėgo. Kai ekonomikai reikia išlikti konkurencinėje kovoje, arba tiesiog – išlikti, svajonės apie trumpesnį darbą gali nuvesti mus prie suskilusios geldos, kai darbo tiesiog nėra.
