Konstitucijos dvasia – be teismų
Dar pirmosios koronaviruso bangos įkarštyje suformulavau konceptualų sprendimą. Jo esmė skaidri ir paprasta: ekonominės veiklos apribojimai dėl karantino pripažįstami kaip laikinas nuosavybės paėmimas, už kurį pagal Konstituciją privaloma teisingai atlyginti. Kiekvienas supranta, kad nuosavybė nėra tik žemės sklypas, kioskas ar pastatas. Netekę galimybės dirbti, naudoti savo rankų ir įrankių, vykdyti savo įsipareigojimų ir kontraktų, žmonės neteko jiems priklausančios nuosavybės, o drauge – ir pragyvenimo šaltinio.
Sutikite, kad bylinėtis su savo piliečiais valdžiai, kuri svajojo atkurti tarpusavio pasitikėjimą – per brangi ir nežmoniška kaina.
Tad suvokimas, kad turime reikalų su nuosavybės teisių ribojimu, čia yra lemiamas. Deja, iki šiol yra vengiama vartoti nuosavybės paėmimo ir „kompensavimo“ už tai sąvoką. Iki šiol svarstoma, kaip geriau suteikti „paramą“ nukentėjusiems žmonėms ir įmonėms.
Dabar gi teismams pavedama spręsti, ar karantinas paskelbtas teisėtai, ar valstybė turi atlyginti padarytą žalą. Tačiau šiandien reikalingas praktiškas atsakymas į centrinį klausimą: jeigu ribojimai būtini – koks turi būti valdžios kontraktas su savo tauta ir atlyginimas už pragyvenimo šaltinio praradimus.
Sutikite, kad bylinėtis su savo piliečiais valdžiai, kuri svajojo atkurti tarpusavio pasitikėjimą – per brangi ir nežmoniška kaina. Nekelia abejonių, kad teismai gali kruopščiai išnagrinėti reikalus, ir pateikti svarių ir naujų argumentų. Tačiau gal stipresnei ginčo pusei verta nesileisti į kazuistiką ir prisiimti įsipareigojimus pagal Konstitucijos dvasią?
Antra svarstyklių lėkštė – būtina
Jeigu sutartume dėl kompensavimo būtinybės, kiltų klausimas dėl atlyginimo masto. Atlyginimas gali būti nustatomas kaip tam tikra dalis nuo įprastų žmogaus ar įmonės pajamų. Adekvatus kompensacijos dydis gali būti pasirinktas išanalizavus jau besiformuojančią pasaulinę praktiką. Ten, kur kompensuojama per mažai, gimsta nepasitenkinimas. Ten, kur kompensuojama taip dosniai, kad žmonės nebenori grįžti į darbus, perlenkiama lazda. Psichologai, įmonių motyvacijų žinovai, ekspertai galėtų padėti Vyriausybei nustatyti tinkamą kompensavimo lygį. Svarbiausia, kad jis būtų proporcingas visoms nukentėjusioms įmonėms ir žmonėms. Ir kad kompensavimo mastai bei tvarka būtų žinomi iš anksto, kaip įvedamų ribojimų sąlyga.
Patekusieji į prastovą, savotiškai paaukojo savo darbą ir uždarbį, kad visuomenėje lėčiau plistų infekcija ir stotų baisi mirčių skaičiuoklė.
Numačius kompensavimo mechanizmą, klausimas apie karantino trukmę nebūtų taip eskaluojamas. Vyriausybė galėtų ant vienos svarstyklių lėkštės padėti epidemiologinę situaciją, o ant kitos – finansines visuomenės galimybes kompensuoti tiems, kurių veikla sustabdyta dėl karantino. Ginčas apie karantino trukmę šiandien yra toks karštas ir taip sunkiai sprendžiamas būtent todėl, kad nėra galimybės subendravardiklinti epidemiologinių rodiklių su ekonominiais. Jeigu karantinas mažai kainuoja jį nustatantiems, jis gali tęstis ilgai. Jeigu jis tęsiasi ilgai, tampa nepakeliamas tiems, kurie neša didesnę jo naštą. Kai įsijungia teisingo atlyginimo sudėtinė, sprendimai tampa pagrįsti ir apskritai įmanomi.
Kiek ir už ką kompensuoti?
Tuomet priverstinę dalies visuomenės prastovą tęstume tol, kol būtume pajėgūs už ją atlyginti. Čia netikėtu ir nepatogiu kampu kyla klausimas, ar etiška mokėti už tai, kad žmonės nedirba? Tenka pripažinti: patekusieji į prastovą, savotiškai paaukojo savo darbą ir uždarbį, kad visuomenėje lėčiau plistų infekcija ir stotų baisi mirčių skaičiuoklė. Toks yra karantino leitmotyvas. Tad poreikis atlyginti žmonėms už tai lyg ir neturėtų kelti abejonių. Karantinas neįvyktų be tų žmonių priverstinės prastovos.
O jeigu taip, nebekyla ir klausimas dėl „išmokų verslui“ teisėtumo. Tai, kas turi būti skiriama pajamų netekusiems žmonėms ir įmonėms, yra ne parama, kurią reikia išmaldauti ir pagal tam tikrus kriterijus gebėti ją gauti, ir ne kreditai, kuriuos vėlgi, pirma reikia pagrįsti, o antra – kažkada ir grąžinti. Tai turi būti kompensavimas – besąlygiškai nustatytas kaip įėjimo į karantiną sutarties su visuomene dalis.
Tuomet tos išmokos bus greitos, skaidrios bei pasieks tuos, kurie negali užsidirbti, nes neša mūsų visų naštą.
Tokiu atveju atkrenta daugybė išvestinių klausimų: ar kompensuoti už darbo prastovas, ar už nuomos praradimus? Įmonė gauną proporcingą pajamoms dalį ir yra pajėgi tas lėšas paskirstyti, o taip pat gali greitai imtis naujų veiklų. Ji nėra surakinta pagalbos gavimo procese. Jos nestingdo aukštos kreditų palūkanos: gavusi kompensaciją, ji yra pajėgi atsitiesti, išlaikyti žmonėms darbo vietas bei sukurti naujų. Žmonėms, kurie dirba savarankiškai ir neveda įmonei būdingos apskaitos, visuomenė gali „įjungti“ kitą principą – jeigu prastovų kompensacijas sieja su minimaliąja mėnesine alga (MMA), turbūt būtų logiška taikyti tą patį principą. Juolab, kad būdami prastovoje, savarankiškai dirbantys turi ne tik išlaikyti save, bei ir savo darbo vietą, pavyzdžiui, mokėti nuomos mokestį.
Milijonai ir milijardai
Ir tuomet iškyla dar vienas klausimas. Iš kur gauti lėšų kompensavimui? Jau nuo pavasario gausios lėšos mus pasiekia iš ES fondų ir kreditų. Kitos šalys tas lėšas naudoja, kad neveikiančių sektorių žmonės bei įmonės kuo greičiau gautų adekvačias išmokas. Turėdami bendrą valiutą – eurą, kurio emisijos nekontroliuojame, mes irgi galime pasekti kitų šalių pavyzdžiu. Lietuvos taupymas šiuo atveju euro neišgelbėtų, o tik nuskurdintų mūsų žmones.
Kad ir kaip brangus kam nors atrodytų kompensavimas, verta paskaičiuoti, kiek mums brangus žmogiškasis kapitalas ir motyvacijos?
Galime prisiminti tokį dėsningumą: esant sparčiai pinigų emisijai, labiausiai laimi tie, kurie greičiausiai pasinaudoja į apyvartą paleistais pinigais, tad kuo greičiau nauji eurai pasieks privačią ekonomiką, tuo daugiau jie atneš naudos. O jeigu lėšos nusėda ir „neįdarbintos“ guli valdžios institucijose, visuomenė pralaimi ir laiką, ir pinigus. Tokių nusėdusių lėšų turime dar nuo pirmojo karantino, ir kartojame tą pačią klaidą. Skirstymo kriterijų tobulinimas nepadės. Nėra gerų kriterijų tiems, kas liko be galimybės dirbti ir planuoti savo ateitį.
Bet kuriuo atveju turime pripažinti, kad net jei neturėtume ES lėšų, mums vis tiek būtų aktualus klausimas kaip mes – solidari visuomenė – galime atlyginti žmonėms, kurie dėl mūsų visų gerovės laikinai neteko pragyvenimo šaltinio.
Prarastas laikas ir taika – brangi kaina
Žmonių pasitikėjimas ir laikas yra ne mažiau svarbus dalykai. Kad ir kaip brangus kam nors atrodytų kompensavimas, verta paskaičiuoti, kiek mums brangus žmogiškasis kapitalas ir motyvacijos? Kiek visuomenės ir valstybės institucijų darbo laiko sugaišta neteisingo karantino traktavimo padariniams valdyti, kiek išteklių sugaišta skausmingai paieškai, kaip užglaistyti šalutinius ir išvestinius nekompensavimo padarinius. O kiek kainuoja tai, kad Vyriausybė iki šiol negali kibti į savo tikslų įgyvendinimą? O kai ginčai nueis iki teismų, kiek tai kainuos besiteisiantiems ir visiems mokesčių mokėtojams?
Argi ne paprasčiau ir teisingiau yra nustatyti aiškią, skaidrią, visuomenės laiką ir vienybę tausojančią kompensavimo tvarką? Gal vardan to verta nelaukti Konstitucinio Teismo ir kitų teismų sprendimų, traktuoti priverstinį veiklos sustabdymą kaip nuosavybės teisių suvaržymą, ir atgaivinti visuomenėje santarvę ir teisingumą.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
