Su tokia realybe moterys susiduria net 13-oje Europos Sąjungos šalių. Štai kodėl prancūzės Gisèle Pélicot istorija šokiruoja: jos sutuoktinis dešimt metų, apsvaiginęs ją vaistais, prievartaudavo kartu su daugiau nei penkiasdešimčia kitų vyrų jos pačios namuose. Ir vis dėlto smurtautojai galėjo likti nenubausti.
Kaip tai galėjo atsitikti? Deja, atsakymas šiurpinančiai paprastas.
Prancūzija buvo viena tų valstybių, pasipriešinusių Europos Komisijos siūlymui įtraukti moters sutikimą kaip pagrindinį kriterijų apibrėžiant išprievartavimą Europos Sąjungos direktyvoje. Dabartiniai Prancūzijos įstatymai išprievartavimą apibrėžia kaip „bet kokį seksualinį veiksmą, įvykdytą panaudojant smurtą, prievartą, grasinimą ar netikėtumą“.
Tačiau toks apibrėžimas, nesusijęs su aiškiu sutikimo davimu, nepakankamai apsaugo moteris ir palieka erdvės teisinių spragų išnaudojimui.
Ką tai reiškia? O gi tai, kad, nors išprievartavimai yra dažni, nusikaltėliai nebūtinai būna nubausti. Pavyzdžiui, vien per praėjusius metus Prancūzijoje buvo užregistruota 25 tūkstančiai išprievartavimų atvejų. Tačiau nuteistųjų skaičius išlieka itin menkas.
Gisèle Pélicot atveju jos smurtautojai buvo pripažinti kaltais tik dėl vaizdo juostų, rastų pono Pélicot nuosavybėje, ir jo paties kaltės pripažinimo. Jei ne šie įrodymai, pagal galiojančius įstatymus būtų buvę galima suabejoti, ar Gisèle iš tiesų buvo prievartaujama. Trumpai tariant, ji neištarė „ne“.
Du trečdaliai išprievartavimų įvyksta privačiuose namuose, dažnai dienos šviesoje ir be akivaizdžių fizinio smurto žymių.
Kai kam „ne“ gali atrodyti tik žodis, tačiau skaičiai liudija liūdną tikrovę. Pernai Prancūzijos teisėsauga užregistravo 114 tūkstančių seksualinio smurto atvejų, tarp kurių ir minėtus 25 tūkstančius išprievartavimų. Tačiau ekspertai mano, kad šie skaičiai yra gerokai mažesni už tikruosius, nes daugelis aukų tiesiog nepraneša apie patirtą smurtą. Priežastis? Svarių įrodymų trūkumas.
Surinkti įrodymus išprievartavimo bylose yra sudėtinga, o kai įstatymas nenumato sutikimo kaip privalomo kriterijaus, situacija tampa dar labiau komplikuota. Nenuostabu, kad apytikriai 80 % nukentėjusių moterų net nesiryžta kreiptis į teisėsaugą. O tos, kurios kreipiasi, dažnai lieka nusivylusios – jų bylos neretai subliūkšta tyrimui dar net neprasidėjus.
Esant tokiam siauram ir nenuosekliam išprievartavimo apibrėžimui, įstatymas palieka plačias galimybes manipuliacijoms. Klausimas „juk ji neištarė „ne““ tampa įrankiu paneigti aukos patirtį ir paversti ją bejėge prieš teisinę sistemą.
Išprievartavimo įstatymai grįsti sutikimo principu jau veikia Vokietijoje, Švedijoje ir kitose Europos šalyse. Pavyzdžiui, Švedija 2018-aisiais tokio įstatymo priėmimo komunikacijai pasitelkė socialinę kampaniją, kurios pagrindinė žinutė buvo: „Seksas visuomet turi būti savanoriškas; kitaip tai nusikaltimas.“
Rezultatai kalba patys už save. Po šios įstatymo reformos Švedijoje pranešimų apie išprievartavimus skaičius ženkliai išaugo, nes daugiau aukų ėmė jaustis drąsiau kreiptis pagalbos. Be to, teismo nuosprendžių dėl išprievartavimo skaičius išaugo net 75 %. Tai aiškiai parodo, kad aiškus ir sutikimu grįstas įstatymas ne tik stiprina aukų apsaugą, bet ir padidina teisingumo pasiekiamumą.
Būkime atviri – išprievartavimas yra vienas skaudžiausių nusikaltimų prieš moteris, tačiau jis retai būna toks, kokį dažnai įsivaizduojame: įvykdytas nepažįstamojo tamsoje su ginklu ar peiliu rankoje. Realybė kitokia – du trečdaliai išprievartavimų įvyksta privačiuose namuose, dažnai dienos šviesoje ir be akivaizdžių fizinio smurto žymių.
Nors šios aplinkybės turėtų būti aiškios, atvejai, tokie kaip 2016 m. La Manada byla Ispanijoje ar dabartinis Gisèle Pélicot atvejis Prancūzijoje, primena, kad sutikimo klausimas tebėra sudėtingas ir dažnai ignoruojamas. Nepaisant visuomenės spaudimo ir akivaizdžių įrodymų, teisinė pažanga išlieka lėta.
Tam trukdo giliai įsišakniję lyčių stereotipai, ekonominė moterų priklausomybė nuo partnerių bei paramos trūkumas, ypač kaimiškose vietovėse. Be to, bijodamos visuomenės smerkimo ir nepatikimos teisinės sistemos, daugiau nei du trečdaliai lytinio smurto aukų apskritai nesikreipia pagalbos, o jų istorijos taip ir lieka nutylėtos.
Visuotinai priimti įstatymai, kurie išprievartavimą apibrėžtų remiantis sutikimo principu, galėtų nutraukti šią tylą. Tokie įstatymai suteiktų realią apsaugą moterims, tokioms kaip Gisèle Pélicot, ir tūkstančiams kitų, kurios šiandien jaučiasi taip, kad įstatymai jų ne tik negina, bet neretai tampa dar viena kliūtimi siekiant teisingumo.
Europos Parlamentas kartu su Europos liaudies partijos frakcija siekia tokios Europos, kurioje nei viena moteris neliktų vieniša savo kančioje, o jos istorija nebūtų sutinkama su tylos siena ar daugiaprasmiškais išvedžiojimais.
Šią lapkričio 25-ąją, minint Tarptautinę smurto prieš moteris panaikinimo dieną, įsipareigokime kovoti, kad mūsų visuomenėje neliktų vietos tokiems pasiteisinimams kaip „juk ji neištarė „ne““. Visos moterys žino: tyla niekada nereiškia sutikimo. Laikas liautis apie tai tylėti.
