Liberalizmo laimėjimai ir netektys
Modernybės aušroje gimęs liberalizmas daug nuveikė, vaduodamas žmogų iš politinės, ekonominės ir socialinės priespaudos, iš jo luominės priklausomybės. Tai, kad mano gyvenimas nebėra iš anksto apspręstas gimimo vietos ir socialinės aplinkos. Tai, kad galiu gyventi pagal savo sąžinę ir nesu aukojamas tariamai svarbesnės visumos labui. Tai, kad didelėje pasaulio dalyje išplito teisinių sistemų (bent formaliai) ginama visuotinė žmogaus teisių koncepcija. Tai, kad moterys įgijo tas pačias teises kaip vyrai. Tai, kad didelėje pasaulio dalyje susikūrė liberalios, konstitucijų saistomos ir valdžios svertus ribojančios demokratijos, etc. Visa tai yra puikūs laimėjimai, įkvėpti liberalių užmojų.
Vis dėlto, kaip vėliau paaiškėjo, šie laimėjimai turėjo ir neigiamų pasekmių – jie paliko mus be aiškių orientyrų ir bendrai prasmingų tikslų. Dar daugiau, jau esame situacijoje, kai išsivysčiusiose šalyse žmones reikia ginti nuo perdėm aktyvių žmogaus teisių gynėjų. Netgi dauguma naujai susikūrusių politinių partijų – nuo konservatorių iki socialdemokratų – ilgainiui virto didesniais ar mažesniais liberalais su skirtinga retorika, bet vienoda praktika.
Tad, laikui bėgant, liberalių idėjų vienpusiškas dominavimas akivaizdžiai nuskurdino pasaulį, o pats liberalizmas išsigimė. Mes per naiviai patikėjome, jog liberalioje demokratijoje, suaugusioje su rinkos ekonomika, viskas, kas tik vyksta, vyksta į gera arba yra gera savaime. Lygiai kad šiame naujame pasaulyje nebeliko jokių suinteresuotų ir apsukrių grupių, lobstančių kitų sąskaita ir norinčių tuos kitus valdyti. Išpranašauta „Istorijos pabaiga“, Europoje žlugus idėjiniam kapitalizmo konkurentui, buvo labai klaidinanti ir daugelio žmonių smegenis tebejaukianti pranašystė.
Netgi dauguma naujai susikūrusių politinių partijų – nuo konservatorių iki socialdemokratų – ilgainiui virto didesniais ar mažesniais liberalais su skirtinga retorika, bet vienoda praktika.
Išryškėjusios ydos
Pirmiausia dialoginę prigimtį turintis, laisve ir artimais meilės ryšiais apdovanotas ir juos atsakingai puoselėti įpareigotas asmuo buvo paverstas filosofiškai abstrakčiu individu. Pastarasis yra savy užsisklendęs, platesnės visumos nebematantis atomas (plg. lot. in dividum nebedalomas vienis). Toks tik čia ir dabar egzistuojantis individas ne tik kad nebesiejamas su kitais asmenimis, bendruomene – kas yra bet kurio asmens gyvybinis poreikis. Bet negana to, individo neberiša jokie saitai nei su savo istorinės bendruomenės kultūrine praeitimi, nei jį saisto kokie nors įsipareigojimai tos bendruomenės ateičiai. Individas tarsi iš niekur atsiranda ir į niekur nukeliauja. Todėl jis laisvas gyventi, kaip nori, daryti, ką nori, nieko nesuprasti ir neprisiminti, tiesiog „džiaugtis gyvenimu“. Augantis vartojimas ir savęs realizacija, jo manymu, teikia didžiausią palaimą. Bet kas – moralinės normos, šeima, bendruomenė, veiklos ir elgesio taisyklės – yra tik trukdžiai privalomo originalumo siekiančiai individo savirealizacijai.
Šioji tariama laisvė būti „savimi“, kurti ir eksperimentuoti perkeliama tiek į socialinę, tiek į gamtinę tikrovę. Visa, kas mus supa – daiktai, žmonės, tarpusavio ryšiai – tėra žaliava mūsų unikaliems tikslams tenkinti. Kai ekonomika paverčiama mūsų gyvenimo centru ir jo turiniu, ekonominio efektyvumas pajungia visas gamtos ir kultūros sritis, jas suvienodindamas ir numatydamas joms tik skirtingas galimo pelno maržas. Antai operuodamas ligonį, prekiaudamas vaistais ar statydamas namus, tikėtina, uždirbsiu daugiau negu pardavinėdamas batus ar mokydamas vaikus. Viskas (reklama, rinkodara, ekspertai, tyrimai, išvados, faktai, reitingai, ginklai, viešoji nuomonė, etc.) perkama bet ar viskas parduodama?
Ekonominio augimo reikalavimai, laisvos rinkos ir bendrojo vidaus produkto absoliutinimas iš tikro ne tik kad nukreipia mus nuo žmogiškai, politiškai ir socialiai esmingų problemų, kurioms spręsti reikalingas visai kitas, ne ekonominių kaštų ir pelno analize grįstas instrumentinis požiūris. Jis lengva ranka pateisina dažnai nemoraliai ir neteisėtai vykdomą privatizaciją, gamtinių žemės turtų pasisavinimą, labai netolygų turto ir pajamų paskirstymą, jų apmokestinimą, taip pat ir beatodairišką gamtos alinimą.
Liberalai visada mokė ir ragino susilaikyti nuo bet kokio valstybės kišimosi kaip į asmens, taip ir į ekonomikos gyvenimą, nes tai tik blogina padėtį – kenkia verslui ir jo kūrybingoms iniciatyvoms. Bet, ištikus rimtesnei krizei, jie priverčia šalių vyriausybes visų piliečių sumokėtais mokesčiais gelbėti nemenkai daliai tų pačių piliečių gyvenimus sugriovusį, bet jiems ir toliau visiškai neatskaitingą privatų verslą – ryškus to pavyzdys vyriausybių elgesys per paskutinę bankų griūtį 2008-2009 metais.
Argi tai normalus pasaulis? Pasaulis, kuriame piliečiai jau beveik prarado bet kokią politinę galią – jie gali balsuoti ir kažką išrinkti, bet jie nujaučia, jog negali keisti pačios politikos, kurią didžia dalimi lemia anoniminių rinkų, transnacionalinių korporacijų, lobistinių intereso grupių, etc. diktatas.
Kas gali būti rimtai įsitikinęs, kad visi pasirinkimai ir visos nuomonės yra vienodai svarbūs ir vertingi? Nė vienas sveikai mąstantis.
Taigi dabar už savo ankstesnį naivumą mokame didelę kainą – nevaržoma, valstybę griaunančia rinkų galia, vartotojais paverstais piliečiais, iširusiomis šeimomis ir sunykusia demokratija.
Moraliniai prasmės horizontai
Šiandienis (kraštutinis) liberalizmas neigia bet kokius iš anksto egzistuojančius prasmės ir moralės horizontus. Teigiama, jog pats mano pasirinkimas suteikia prasmę tam, ką renkuosi. Lygiai taip prasmingas yra ir bet koks mano paties susigalvotas gyvenimo stilius, elgsena, apranga ir t.t. Viskas, ką tik renkamės, yra vienodai gera ir prasminga. Svarbu tik, kiek tai įmanoma, nekenkti kitų pasirinkimams ir jų gyvenimo stiliams. Tačiau įsigilinkime: tokiu atveju pasirinkimas yra visiškai bevertis ir beprasmis. Jei pats kaip individas suteikiu vertę bet kokiam savo pasirinkimui, tai nebelieka jokio pasirinkimo. Iš tikro, yra priešingai: tik todėl, kad iš anksto žinau, jog vieni siekiai ir tikslai, vienas gyvenimo būdas ir vienokia elgsena – nepriklausomai nuo mano norų ir savivalės – yra pranašesni už kitus, – galiu rinktis tai, kas dora, kilnu, drąsu ir pagaliau žmogiška. Trumpai tariant, galiu apskritai kažką rinktis!
Kas gali būti rimtai įsitikinęs, kad visi pasirinkimai ir visos nuomonės yra vienodai svarbūs ir vertingi? Nė vienas sveikai mąstantis. Bet yra liberalų, kurie stumia mus į šitą aklavietę. Be jokios abejonės, prasmės horizontai mums jau yra duoti. Ir šie horizontai kelia mums moralinius reikalavimus. Ignoruoti šiuos reikalavimus reiškia sunaikinti pačias prasmingumo sąlygas. Savo asmeninį tapatumą kuriu, save apsibrėžiu tik ką nors reiškiančių ir iš anksto prasmingų dalykų kontekste. Teigti priešingai reiškia judėti absurdo link.
Mūsų liberalūs oponentai bando pasakyti, jog, būdami „neutralūs“, turime dėl visko susitarti ir tų susitarimų vėliau laikytis. Jei to tikrai reikėtų, gal ir galėtume tartis. Tačiau, viena vertus, bet kurie susitarimai dėl savo žmogiško pobūdžio yra trapūs ir laikini, taigi greit pakeičiami. O, kita vertus, šitaip rizikuojame patekti į kokios nors įtakingos, manipuliuoti gebančios daugumos (ar mažumos) tironiją – kas istorijoje jau ne vieną kartą yra nutikę. Taip pat gerai žinome, kokius pragaištingus padarinius tai sukėlė.
Vietoj pabaigos
Baigdamas šį trumpą pasvarstymą noriu pabrėžti lemtingą skirtumą tarp krikščioniškos socialiai orientuotos ir liberalios individualiai orientuotos politikos ir filosofijos. Pirmoji politiniu veikimu siekia padėti žmogui realizuoti jo prigimtį, valstybėje kuriant bendrą gėrį kaip sąlygų visumą tai prigimčiai realizuoti – veikiant tiek vienam, tiek drauge su kitais. Tuo tarpu antroji siekia išlaisvinti žmogų iš visko, neišskiriant nė jo prigimties. Taip darydama, ji teigia siekianti apsaugoti individą, kuris tuomet yra sukuriamas pagal tam tikrą suinteresuotų grupių „paveikslą“, atkertamas nuo kitų ir stumiamas į jam svetimą, lėkštą, beprasmį ir „tylintį“ pasaulį.
Taigi dėl čia paminėtų ir (dėl vietos stokos) nepaminėtų priežasčių nepagrįstai absoliutinamas individualistinis šiandienos liberalizmas turi išeiti, o Antikos laikus siekiantis socialus krikščioniškas požiūris turi sugrįžti tiek į viešąją erdvę, tiek į asmeninį gyvenimą.
Eligijus Dzežulskis-Duonys yra Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos pirmininkas.
