Iš karto reikia pasakyti, jog demokratija gryniausiu (įmanomu) pavidalu egzistavo tik Antikinėje Graikijoje. Žinoma, ribota, nes apėmė ne visus gyventojus, tik piliečius vyrus, bet visgi ji buvo piliečių valdymas tikrąja šio žodžio prasme. Tokio masto ir intensyvumo demokratijos su rinkimais burtų keliu, itin trumpomis valdymo kadencijomis, galių ribojimais ir pan., kokia buvo graikiškoji demokratija, istorijos eigoje daugiau nebeturėjome ir vargu bau ar kada nors turėsime.
Mūsiškę gi santvarką tiksliau yra vadinti atstovaujamąja Respublika. Demokratijos joje tėra tiek, kad liaudžiai (demosui) leidžiama išsirinkti savo atstovus. Šie atstovai nėra jokie renkančios tautos įgaliotiniai (kaip daug kas norėtų įsivaizduoti), bet būtent atstovai, kurie toliau veikia savo vardu ir savo supratimu, neišskiriant nė savo ar kitų, vien jam ar jai svarbių interesų atstovavimo. Tai gerai atspindi faktas, jog išrinktieji tuoj tampa neliečiamaisiais – išrinktos kadencijos metu įgyjančiais teisinės neliečiamybės statusą. Kitais žodžiais, jie tampa ne tik kad visiškai nepriklausomi nuo juos išrinkusių rinkėjų, bet ir niekaip jų nepaveikiami.
Tūlas yra girdėjęs klasika virtusį teiginį: jei rinkimai (esamoje sistemoje) ką nors keistų, jie būtų kaip mat uždrausti. Kadangi jie nieko negali pakeisti, jie reguliariai vyksta. Girdėti girdėjome, bet gal per mažai mąstėme, ką jie reiškia. O gi reiškia tai, kad mums leidžiama rinktis, žinant, jog bet kokie mūsų pasirinkimai nieko nepakeis jau sudėliotame galios bei įtakų balanse. Visi pasirinkimai yra padaryti už mus iki mums pasirenkant! (Kad ir kaip šiurpiai tai skambėtų.)
Mums leidžiama rinktis, žinant, jog bet kokie mūsų pasirinkimai nieko nepakeis jau sudėliotame galios bei įtakų balanse. Visi pasirinkimai yra padaryti už mus iki mums pasirenkant! (Kad ir kaip šiurpiai tai skambėtų.)
Štai žiniasklaida, artėjant rinkimams, nuolat skelbia reitingus – šitaip ji psichologiškai apdirba (dabar populiaresnis žodis – smurtauja) prieš potencialius rinkėjus. Žinoma, galima guostis mintimi, jog „reitingai jūsų, o balsai mūsų“, bet realybėje tai menkai gelbsti. Realybėje atsitinka taip, kad (nesąmoningai) linkstama palaikyti „stipriausią“, „geriausią“ ar „laimintį“ kandidatą arba „laiminčią“ politinę partiją. Būtent jiems (už pinigus) dirba tituluoti ekspertai ir populiarios medijos, kurdamos tiek aukštus reitingus, tiek reikšmingus pseudo įvykius, kuriuose atsiskleidžia unikalios ir nepakartojamos aukštinamų kandidatų savybės.
Gera ir suprantama analogija yra komercinė reklama – kasdien kad ir bukai, bet įkyriai kalama į smegenis, ji vis viena kažkur (pasąmonės kamputyje) patogiai įsikuria ir neretai sąlygoja mūsų spontaninius pasirinkimus, ypač tokius, kurie nereikalauja didesnių svarstymų. Kaip antai kokį butelį iš daugybės rūšių, kuriomis prekiaujama prekybos centruose, pagriebti nuo lentynos, (iki 8 val. vakaro) užbėgus į parduotuvę. Ne paslaptis, jog tipinis rinkėjas panašiai renka kandidatus ir „demokratinių“ rinkimų metu. Tai reiškia: jis neretai griebia pirmą pasitaikiusį (jam taip atrodo), bet iš tikro labiausiai išreklamuotą, taigi jo ar jos (jai mažiau tinkamas pavyzdys) pasąmonėje jau įsikūrusį butelį/kandidatą.
Štai būsimuose Lietuvos prezidento rinkimuose jau kuris laikas siūloma rinktis tik iš medijų, verslo ir galios grupių konglomerato parimktų kandidatų. Žiūrėkite, koks visapusiškai puikus kandidatas – visus vienijantis, inteligentiškas, solidus ir t. t., ir t. t., - toks, kad net prie žaizdos dėk. Netinka?!!! Ką gi, yra gi pasaulyje keistų žmonių, nežinančių, kas jiems patiems ir jų vaikams yra geriausias, jei ne vienintelis, pasirinkimas šiuo metu. Tuomet ištrauksim kitą kortą iš tos pačios kortų kaladės. Juk dar yra kitas arba kita kandidatė – irgi nebloga: stipri, ryžtinga, ekonomiškai sumaketuota. Kitų gi – ne iš šitos kaladės, žinok žmogau, paprasčiausiai nėra arba, jei ir yra, tai jie net neverti būti kandidatais. Kažkokie apsišaukėliai, atsilikėliai ir tiek. Susiprask gi pagaliau....
Ir šitaip diena iš dienos, metai iš metų. Juk retas iš mūsų yra pajėgus atlaikyti šią kasdienę smegenų taršą. Daug paprasčiau pasiduoti srovei ir plaukti pasroviui drauge su kitais, mintyse jau mėgaujantis patiriama nuostabaus skonio palaima, kaip ir pasinerti į politinio kandidato viešųjų ryšių grupės skleidžiamus magijos kerus. Štai paprastas atsakymas, kodėl išrenkami ne tie, kurie turėtų būti išrenkami (kas pasakys, kurie turėtų?), bet tie, kurie turi būti išrinkti. Privalomumo aurą pasidabinusį sprendimą priima aktualiai valdanti mažuma, ne visada tiesiogiai matoma, bet realiai valdanti bet kurią „demokratinę“ šalį. Tai naujasis galios elitas, be išoriškai regimų skiriamųjų ženklų, dažniausiai eksteritorinis, t. y. net nesusijęs su jokia konkrečia šalimi.
Ar turim jėgų šiam išankstiniam parinkimui pasipriešinti? Ir kaip jam reiktų priešintis? Tai klausimai, į kurios nėra vienareikšmių ir neginčyjamų atsakymų. Bet pats jų iškėlimas (pastarosiomis dienomis regimas žiniasklaidoje) yra ne mažiau svarbus nei iš anksto paruoštų atsakymų pateikimas.
