Jėzaus gyvenamas laikmetis atskleidė žmonių, kuriuos Šventasis Raštas vadina fariziejais, pražūtingumą. Jie buvo uolūs tikėjimo taisyklių vykdytojai, pagarsėję formaliu žiaurumu ir reikalavimais kitiems. Kitiems, kaip sako Raštas, jie krovė nepakeliamas naštas, o patys jų visai nepaisė – nė pirštu nejudino. Svarbiausia tai, kad fariziejai šventai tikėjo savo teisumu, o visus kitus niekino. Kaip rašo komentatoriai, dalis jų po Jėzaus kančios ir Prisikėlimo galiausiai atsivertė, bet dalis taip ir liko užkietėję veidmainiai, savotiški žmonių persekiotojai.
Veidmainystė yra raktas pažvelgti į mūsų politines realijas. Prisipažinsiu, ne vienuose Lietuvos rinkimuose balsavau už konservatorius, kurie, regis, sėkmingai perėmė (pasisavino) Sąjūdžio idealus. Tačiau ilgainiui tapo nebeaišku, koks yra tikrasis jų veiklos motyvas: noras tarnauti kitiems, dirbti Tėvynės labui, ar noras gerai atrodyti viešumoje ir, manipuliuojant mūsų jausmais bei įsitikinimais, įsitvirtinti valdžioje?
Parodomasis konservatorius demonstratyviai lanko bažnyčią ir turbūt demonstratyviai gausiai aukoja. Bažnyčioje atsisėda pirmoje eilėje, kad būtų visų matomas. Po Šv. Mišių bent jau per rinkimus pasirodo prie bažnyčios durų ir išeinantiems žmonėms (geriausia kartu su kunigu) spaudžia ranką.
Jo „malda“ analogiška Luko Evangelijos fariziejaus maldai: dėkoja, kad nesu toks, kaip kiti (kitų politinių partijų nariai), kad vienintelis myliu Lietuvą ir žinau, kas jai gera. Dėkoju, kad netarnauju nei rusams, nei amerikiečiams (tiesa, mano kolegos neblogai užsidirba Lietuvos piliečiams iš vienų perparduodami elektrą, o kitiems atidavę naftos gamyklą su visais Lietuvoje gyvenančiais degalų vartotojais, bet viešai apie tai nė žodžio), nei jokiems kitiems valstybės draugams ar jos priešams. Todėl pats save išteisinu ir esu ramus.
Nesakau, kad kiti, kitų politinių partijų ar įsitikinimų žmonės, yra nuoširdūs bei teisūs, o vien konservatoriai neteisūs. Pagaliau tarp konservatorių esama neužkietėjusių, dorų ir pamaldžių, permainų trokštančių žmonių.
Nesakau, kad kiti, kitų politinių partijų ar įsitikinimų žmonės, yra nuoširdūs bei teisūs, o vien konservatoriai neteisūs. Pagaliau tarp konservatorių esama neužkietėjusių, dorų ir pamaldžių, permainų trokštančių žmonių. Vis dėlto kiti niekada nė nebandė dėtis grynakraujais teisuoliais – jiems net tokios galimybės nepalikta. Problema tai, kad Tėvynės meilės, teisumo ir gerų darbų monopolį (su mūsų nebyliu pritarimu) konservatoriai prisiskyrė sau. Tad dabar visi kiti turi įrodinėti, kad jie ne mažiau myli, ne mažiau siekia gero savo Tėvynei, ne mažiau ištikimi jai ir mums, jos piliečiams, negu konservatoriai. O šie ir toliau elgiasi nuosekliai fariziejiškai.
Negirdėti jokio atgailavimo dėl praeities klaidų, arogancijos bei šiurkštumų. Kritiškai nekalbama apie nuolat augančias elektros ir dujų kainas, apie „Leo lt“ sukūrimą ir vėlesnį jo išardymą, apie vergiškus ir nuolat mažėjančius realius žmonių atlyginimus bei pensijas, apie „Mažeikių naftos“ perleidimą ir dėl to iki šiol aukščiausias regione degalų kainas, etc. Priešingai, ir toliau vien teisumo bei savigyros tirados. Kliedesiai apie savąjį išskirtinumą, apie išskirtinius pasaulio ekonomikos raidą paveiksiančius, bet vis dar neparašytus vadovėlius. Visai kaip nepataisomų fariziejų.
