Vyriausybė dabar turbūt papildomai išleis milijoną kitą eurų Lietuvos patrauklumui pabėgėlių akyse padidinti (drauge mikliai pasididindama savo ir savo artimųjų turtą). Užuot iš esmės sprendusi Lietuvos piliečių problemas keičiant gyvenimo sąlygas taip, kad jos taptų patrauklios bet kuriems potencialiems imigrantams, valdžia, regis, bandys dar kartą apgauti visus, ir save tame tarpe.
Atsisakydami vykti pas mus pabėgėliai įvardija skaudžią tiesą: bendras skurdo ir vargo lygis pas mus toks, kad net nelaimėlių netraukia įsikurti.
Žinoma, pabėgėlis pabėgėliui nelygus: vieni jų bėga nuo tikrų persekiojimų, kiti tiesiog ieško geresnio gyvenimo, vieni jų iki palikdami savo šalį gyveno skurdžiau, kiti sočiau. Bet visų jų siunčiama žinia paprasta ir aiški: skurdo ir vargo mes jau prisiragavom savo šalyse, todėl nenorim dar kartą patekti į panašią (ar didesnę?) bėdą.
Veikiausiai, bėglius aptarnaujančių „agentūrų“ sekliai gerai atliko savo namų darbus, rinkdami žinias apie potencialias ES šalis – priėmėjas. Nuosprendis toks: Lietuva nepageidaujama. Ir kodėl turėtų būti priešingai? Viešosios erdvės joje nesutvarkytos, dauguma čia gyvenančių žmonių dėl skurdo yra demoralizuoti, kartais dar šaltis aplanko... Tad, regis, viskas aišku. Šitos prekės ant europaletės daugiau nedėkite...
Kaipgi mes čia gyvename tas dvi dešimtis metų, kad net benamiai mielai mus aplenkia?
Kaipgi mes čia gyvename tas dvi dešimtis metų, kad net benamiai mielai mus aplenkia?
Sena tiesa „kai savi perima valdymą iš svetimų, padėtis tik blogėja“ Lietuvoje pasitvirtino su kaupu. Savi engia ir plėšia be jokio gailesčio. Tuo tarpu „svetimi“ dar paiso padorumo ir žmogiškumo, nes stengiasi išsaugoti tuos, kuriuos engia.
Šitaip žvelgiama į ilgesnę perspektyvą nei mano, jo ar jos (vienos kartos) gyvenimas. Rūpintis engiamaisiais valdantiesiems galiausiai yra naudinga. Išalkę savi nemato nieko daugiau kaip tik čia ir dabar kuo didesnį sumedžiojamą grobį. C‘est la vie!
Gydytojų, dėstytojų, mokytojų, kultūrininkų, tarnautojų, kitų viešajame (ir privačiame) sektoriuje dirbančių žmonių darbo ir gyvenimo sąlygos Lietuvoje dažnai yra tiesiog apgailėtinos. Jų „atlygiai“ jau tapo siurrealistiškų juokų objektu.
Antai Vilniaus universiteto vadovas viešai pasiguodė, kad savo darbuotojams pradės mokėti pašalpas greta ubagiško jų atlyginimo, kad pastarieji galėtų kažkaip išgyventi. Papildomas pašalpas reikia mokėti beveik visiems valstybiniame sektoriuje DIRBANTIEMS žmonėms.
Nepaisant to, kad dauguma piliečių (pagal sociologines apklausas) mokslininko ar gydytojo profesijas laiko pačiomis reikalingiausiomis mūsų visuomenėje, tos visuomenės pagrindu sukurtoje valstybėje šių profesijų žmonių atlyginimai yra vieni žemiausių. Jie nė iš tolo negali lygintis su atlygiais, kuriuos už savo darbą pasiima politikai ar teisėjai – labiausiai smerkiamų (pagal sociologines apklausas) profesijų atstovai.
Tad ne įvaizdis dėl visko kaltas, o realybė. Ji tokia, kad pabėgėliai vengia čia vykti. Ne įvaizdį, o gyvenimo sąlygas būtina skubiai gerinti.
Taigi daug kas (jei ne viskas) mūsų valstybėje iškreipta. Valdžia tarnauja tik valdantiesiems. Bendrasis gėris kaip sąlygų visuma individualiems gėriams siekti nėra kuriamas. Valstybės išlaikymo našta be gailesčio užkraunama ant mažiausiai uždirbančiųjų pečių. Ir t. t., ir t. t.
Vienu ypu pakeisti susiformavusį korupcinį sisteminių partijų valdomos valstybės tinklą prilygtų pastangai akimoju perkurti visą šiuolaikinį pasaulį.
Bet kai ką galima padaryti jau šiandien. Pirmiausia baigti vien dejuoti ir ciniškai rezignuoti. Lygiai kaip nustoti šaipytis iš tų, kurie kažko imasi padėčiai keisti, tiek iš tų, kurie per rinkimus „kvailai“ balsuoja – savo „pasirinkimais“ jie tik atspindi karaliaujančios ideologijos primestą nuomonę.
Susiformuoti kitokią (savo) nuomonę, atiduodant visą laiką darbui (tiesioginei vergystei) ir televizijai (netiesioginei vergystei), tiesiog nėra galimybių. Juk žmonės iš esmės visada žino, ko jie nori – tiesa akis bado. Jie tik dažnai nežino, kaip pasiekti tai, ko jie nori. Todėl jiems reikia padėti.
Tad ne įvaizdis dėl visko kaltas, o realybė. Ji tokia, kad pabėgėliai vengia čia vykti. Ne įvaizdį, o gyvenimo sąlygas būtina skubiai gerinti. Ir tai daryti reikia iš pagrindų. Kol dar liko vietinių, galinčių priimti bet kokius atbėgėlius.
