Štai šildymo sezono pradžia, manding, įtikinamai diskreditavo miesto valdymą ir jo vadovą. Kitaip kaip nesusipratimu (švelniai tariant) nepavadinsi fakto, kad buvo šildomi pastatai, vidutinei paros temperatūrai esant šiltai iki nepadorumo.
Jei tokia netikėta šiluma spalio mėnesį jau buvo pavadinta gamtos anomalija, tai tuo pat metu Vilniaus savivaldybės šilumą tiekiančios įmonės veikla gali būti pavadinta politine ir ekonomine anomalija.
Jau baigiam pamiršti kiek daugiau nei prieš savaitę Vilniuje regėtą vaizdą: gatvėse kone + 20 laipsnių temperatūra, žmonės vaikšto trumpomis rankovėmis, o centrinio šildymo sistemos surakintuose daugiabučiuose kaip niūriu sovietmečiu nepakeliamu karščiu tvoskia radiatoriai. Gal tikrai įkaitinti radiatoriai ir ne visur buvo, bet langai tai tikrai bemaž visur buvo atidaryti. Vadinasi gyventojai dėl karščio patalpose buvo priversti atsidaryti langus ir šildyti sostinės orą. Jei tokia šiluma būtų buvusi tik Vilniuje, galėtum įtarti, jog ji priverstinio daugiabučių vėdinimo padarinys, kažkokia iš anksto suplanuota bravūriška, liberaliam jaunimui itin tinkanti akcija... Bet taip nebuvo. Tad tik dabar, atvėsus orui, Vilniaus meras jau gali kiek lengviau atsikvėpti. Bet gal jam apskritai tokie dalykai nei rūpi, nei yra suprantami...
Kad ir kaip būtų, tai reiškia vieną iš dviejų. Arba tai, kad meras ir jo komanda nesugeba valdyti situacijos, t.y. yra nepajėgi tinkamai reaguoti į besikeičiančius orus kaip kad padarė kitų miestų vadovai, sustabdydami jų miestuose jau pradėtą šildymo sezoną. Arba tai reiškia, kad meras ir jo komanda valdo ją nepolitiškai, bet iškreiptai, t.y. ne visų, miesto valdymą jam patikėjusių miestelėnų labui, bet išskirtinai ir todėl iškreiptai šilumą monopoliškai tiekiančios bendrovės labui.
Pastaroji, greičiausiai, smagiai trina rankomis susikrovusi ne vieną tūkstantį Eurų pelno už parduotą paslaugą, kuri tuo metu iš principo buvo neparduotina – kas gi velkasi kailinius vasarą? Lengva įmonei efektyviai dirbti ir užsidirbti, kai turi reikalą su įkaitais paverstais klientais – sostinės piliečiais, verčiamais mokėti už tai, ko jiems tuo metu visai nereikia.
Na, šaunieji nereikalingos paslaugos pardavėjai (šilumos tiekėjai) gali atsikirsti: „mes tik paleidžiam šildymą, o kiekvienas namas ar bendrija sprendžia naudoti jį ar ne“. Taigi jie tik suteikia galimybę. Gal teoriškai taip ir yra numatyta, bet techniškai dėl senų šildymo sistemos mazgų ir prastos jų priežiūros toks pasirinkimas dažniausiai yra neįmanomas. Kitais žodžiais, praktiškai tokios galimybės dauguma senesnių daugiabučių neturi.
Kyla tad labai paprastas klausimas: kam tuomet mieste išvis reikalingas meras, jei jis nesugeba visų miestelėnų labui reikiamu metu ir reikiamu būdu įdarbinti Savivaldybės ir jos įmonių? Kam toks vadovas, kuris ar kurio pavedimu tinkamai netvarkomi šilumos ūkio, šiukšlių išvežimo ar vandens tiekimo reikalų? Juostelėms perkirpti ar gerai atrodyti nuotraukose? Jei tik tam, tuomet kam jį išvis rinkti ir turėti tiek daug ir įvairių priešrinkiminių ir tiek daug porinkiminių rūpesčių – galėtų burtų keliu kas mėnesį vis kitas Vilniaus gyventojas juostelę perkirpti ar nuotraukoje pasišypsoti. O gyvenimas toliau tekėtų savo liberalia vaga...
