Ar adekvati tokia reakcija į bendrovės „Ryanair“ pareiškimus gerokai mažinti skrydžių Kauno oro uoste skaičių? Ne man spręsti. Tačiau, kaip ketverius metus vadovavęs Susisiekimo ministerijai, galiu pasakyti, ką žinau.
Pirmiausia, „Ryanair“ atstovai tikrai supranta, kad Lietuva yra ne karalystė (kad ir ką dabartinis susisiekimo ministras turėjo omenyje). Antra, derybose, kurios dalyvius turėtų vienyti bendras tikslas – daugiau skrydžių, daugiau keleivių iš ir į Lietuvą – aštri retorika ir ultimatumai ne visada pasiteisina.
Trečia, kai kyla rimtų iššūkių, kartais naudinga prislopinti emocijas, pasiimti baltą popieriaus lapą ir susėdus prie stalo pradėti derybas iš naujo. Tikiuosi, tai bus padaryta, nes lindėti skirtingose apkasų pusėse – pakankamai rizikinga vertinant tiek Kauno oro uosto perspektyvas, tiek turizmo srautus Lietuvoje apskritai.
Iš savo patirties žinau, kad derybos su tokiomis kompanijomis kaip „Ryanair“ nėra lengvas pasivaikščiojimas. Bet argumentų kalba įmanoma, ir tai būtina išnaudoti. Kol kas susidaro įspūdis, kad už mūsų susisiekimo politiką atsakingi pareigūnai neišnaudojo visų priemonių arsenalo. Tam, kad Lietuvos gyventojai ir svečiai toliau turėtų platų skrydžių pasirinkimą, kurį per pastaruosius metus užsitikrinome.
Esu įsitikinęs, kad privalome ne kovoti, o įtikinti aviakompanijas, kad Lietuvos oro uostai yra tarp geriausių Europoje, su kuriais galima dirbti. Įtikinti, kad esame patikimi ir atviri partneriai.
Suprantu, kad negalima diskutuoti apie siūlymus vienoms bendrovėms suteikti palankesnes sąlygas kitų atžvilgiu. Tačiau, nesigilinant į užkulisinių derybų detales ir tai, ko kiekviena pusė konkrečiai siekė, galiu pasakyti, kad, pvz., Vilniaus oro uoste visoms skrydžių kompanijoms taikomos vienodos sąlygos. Jos gauna mokestinių nuolaidų tiktai atsižvelgiant į pervežtų keleivių skaičių. Kitaip tariant, skraidinsi milijoną – mokesčių atseikėsi mažiau, skraidinsi 500 tūkst. – teks labiau pakratyti kišenę.
Jei kalbėtume apie Lietuvos susisiekimo politikos strategiją, būtų naudinga kuo greičiau užimti principinę poziciją. Pritariu minčiai, kad mūsų šalies rinka yra palyginti maža ir trijų šalies tarptautinių oro uostų sujungimas tiktai atneštų naudos.
Todėl geriau jau dabar nusiimti menamas iškabas, kad Kaunas skirtas pigioms avialinijoms, o Vilniuje joms – ne vieta. Realybė rodo kitką. Šiandien ekspertai sutinka, kad pigių skrydžių bendrovės yra pasaulyje greičiausiai augantis ir svarbiausias segmentas. Simboliška – šiais laikais net už registraciją skrydžiui į Marsą prašoma nuo 20 iki 200 litų...
Realybė ta, kad Lietuvoje vadinamosios pigiosios avialinijos sugeneruoja vis augančius keleivių srautus. Verslo turistai prisitaiko, iš to naudos, beje, gauna ir tradicinės oro bendrovės.
Išlaikyti galimybę rinktis tiesioginius skrydžius dabar yra geriau, nei naiviai tikėtis, kad rytoj perversmą padarys ir dešimtis naujų maršrutų pasiūlys tokios popierinės kompanijos kaip Vilniaus valdžios kuriama „Air Lituanica“, net nesugebanti gauti oro vežėjo licencijos...
Tam, kad šalies miestuose kiltų ir leistųsi lėktuvai, reikia nuosekliai dirbti ir bent jau turėti aiškią ateities viziją. Kol kas naujieji transporto politikos formuotojai neįrodė, kad jie tam nusiteikę – sunku siekti tikslų, kai tarptautiniai Kauno ir Vilniaus oro uostai netgi neturi tikrųjų savo vadovų, galinčių imtis atsakomybės.
Deja, pastarųjų dienų Vyriausybės veiksmai irgi atitolina šiuolaikiškos ir efektyvios uostų vadybos galimybes – atšaukiamas Vyriausybės nutarimas, leidžiantis pertvarkyti oro uostus į akcines bendroves. Nors įrodyta, kad tokia praktika ES valstybėse davė teigiamų rezultatų...
Belieka sirgti už tai, kad pasitvirtintų lengvo pakilimo, o ne minkšto ar kieto nusileidimo scenarijus.
Eligijus Masiulis, Liberalų sąjūdžio partijos pirmininkas
