Projekto autorė argumentuoja, kad toks teisinis reguliavimas padės didinti gimstamumą ir jaunų šeimų užimtumą, palengvins greitesnį jų grįžimą į darbo rinką, paskatins šeimos ir kartų bendrystę. Šiuo metu Darbo kodekse yra įtvirtinta galimybė seneliams prižiūrėti vaikaičius (t.y. jiems išsaugoma darbo vieta), tačiau iki šiol neįtvirtinta visiška socialinė garantija gauti priklausančią draudiminę išmoką.
Jaunos šeimos, norinčios susilaukti vaikų, yra priverstos išsitraukti skaičiuokles ir vertinti, ar gali sau tai leisti (pirmaisiais, o ypač antraisiais vaiko gyvenimo metais): būsto kreditas ar nuompinigiai – 400 eurų, komunalinės paslaugos – 100 eurų, maistas – 200 eurų mažiausiai...
Jaunos šeimoms nebelieka pasirinkimo, kaip tik grįžti į darbo rinką, tačiau tai reikštų, kad vaikas lieka be priežiūros, nes auklės samdymas dažniausiai yra nepakeliama prabanga, sostinėje – 500 eurų. Vienišų mamų situacija dar prastesnė – ką joms daryti?
Ar išties norime jauninti mūsų visuomenę ir mažinti vaikų skurdą? Jei deklaruojame, kad tai yra prioritetinis klausimas, šis įstatymas būtų vienas iš valstybės politikos instrumentų – priimkime jį. Jei tėvai įsprausti į finansinius įsipareigojimus ir negali visą darbo dienos laiką prižiūrėti vaiko, kas kitas geriausiai tai gali padaryti, jei ne senelė ar senelis?
Dirbantys seneliai yra draudžiami Sodros, sukaupę didelį darbo stažą – negalime apriboti jų teisės į išmokas. Ekonomistų manymu, tai nepareikalautų papildomų išlaidų.
Seimo narė, įstatymo projekto autorė Monika Navickienė projekte apeliuoja į bendrystę ir partnerystę šeimoje bei visuomenės ir valstybės partnerystę su šeima, sprendžiantį svarbų iššūkį jaunai šeimai – kaip jaunai mamai ir tėčiui suderinti mažo vaiko priežiūros atsakomybę su profesinės karjeros iššūkiais.
Laimingos visuomenės garantas – tai užimtumo ir psichologinės sveikatos užtikrinimas. Laimingas pilietis yra ne tik tas, kuris turi darbą ir garantuotas pajamas, – ypatingai laimingas yra tas, kuris jaučiasi reikalingas kitiems. Greitas gyvenimo tempas tolina šeimos narius ir kartas, silpsta jų ryšiai. O didėjantis atotrūkis tarp kartų, susvetimėjimas tik didina depresijų ir savižudybių atvejų skaičių. Mes galime tai pataisyti.
Dar vienas svarbus ir nepaminėtas aspektas – senatvinės dimensijos prevencija. Daugkartiniai moksliniai tyrimai įrodė, kad fizinis aktyvumas, užsiėmimas ne rutinine veikla mažina arba atitolina silpnaprotystę.
Kasdieninė veikla su anūkais seneliams užtikrintų dėmesio koncentracijos, interesų rato plėtimo, greitesnio mąstymo, atminties lavinimą. Būtent šie veiksmai gerina psichinę ir neurologinę būklę. Žvelkime toliau į ateitį - įvertinkime potencialų tokių ligonių ir poreikio juos slaugyti mažėjimą.
Laimingi tėvai, laimingi vaikai, sveikesni seneliai ir sutaupytos Ligonių kasų lėšos. Tikiu, kad dar yra socialiai jautrių politikų, kurie vis dar mato savo bendrapiliečius ir rūpinasi ne vien tuo, kad bus įšaldytas politikų darbo užmokestis.
