Jos priežastys kiekvienam aiškios – emigruojama ne dėl politinio persekiojimo ar žodžio laisvės stokos. Emigruojama, nes neberandama Lietuvoje pragyvenimo šaltinio, nebetikima Lietuvos valstybe ir jos politikų pažadais, kad sunkmetis baigsis ryt–poryt. Kasdien darbo biržose apsilanko per tūkstantį naujų bedarbių. Šie žmonės arba imsis nelegalaus verslo, arba emigruos į kurią nors Vakarų valstybę, kur galės dirbti ir užsidirbti pragyvenimui.
Kas emigruoja iš Lietuvos? Ar pensininkai ir tie, kurie neturi jokios specialybės? Manau, sutiksite su teiginiu, jog emigruoja ne jie, o tie, kurie sugeba užsienyje prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Tai – universitetų diplomais apsirūpinęs jaunimas ir jau apsiplunksnavę specialistai. Visi jie sudaro mūsų valstybės intelektinį potencialą ir visų jų laukia užsienio firmos bei įstaigos. Tokia emigracija turi ir specialų pavadinimą – protų nutekėjimas.
Tačiau nuteka ne vien protai, bet ir darbo jėga. Ji mokesčius mokės ne Lietuvai, o užsienio valstybei. Tai dar labiau didins tiek valstybės, tiek „Sodros“ biudžetų deficitą, o kaip akmuo po kaklu kabančios skolos varys Lietuvą į bankrotą.
Todėl politikams, esant dabartinėms emigracijos tendencijoms, nereikėtų dalyti nerealių pažadų dėl pensijų kompensavimo ar darbo užmokesčio fondo didinimo. Reikia ruoštis mokytojų, gelbėtojų, policininkų, gydytojų ir kitų profesijų žmonių skaičiaus tūkstančiui gyventojų mažinimui iki Vakarų valstybių standartų, daugiau veržtis diržus visiems, įskaitant ir pensininkus. O tai dar labiau padidins bedarbių armiją ir sustiprins emigrantų srautą. Negana to, emigrantai išsiveža ir savo vaikus arba gimdo juos ten. Šie greitai prisitaiko prie naujų sąlygų, susiranda vietinius gyvenimo partnerius, sukuria naujas šeimas, o apie Lietuvą žino tik tiek, kiek jiems papasakoja tėvai. Tačiau tos žinios retai sukelia nostalgiją savo tėvų kraštui, todėl tikėtina, kad vaikai ir vaikaičiai praras ryšį su Lietuva, į gimtinę grįš tik jų vienetai.
Lietuva nuosekliai artėja prie bankroto. Ne veltui prezidentė Dalia Grybauskaitė prašneko apie emigrantų grąžinimo programos būtinumą. Jei tokia programa bus sukurta, jos pagrindu turėtų būti sudaryta reali galimybė rasti darbą Lietuvoje. Juk nedaug atsiras tokių emigrantų, kurie atsisakys gerai mokamo darbo ten, kad galėtų atsisėsti į bedarbių suolą čia. Norėtųsi, jog Vyriausybė skubiai pradėtų mąstyti ne vien apie tai, kaip išsaugoti esamas darbo vietas, bet ir apie tai, kaip sukurti naujų. Jei ji to nedarytų, ne mažiau ryžtingų veiksmų, kaip išmetant iš darbo Lietuvos ambasadorių Gruzijoje, turėtų imtis prezidentė ir nuspręsti, ar dabartinė Vyriausybė nėra politiškai neįgalių ministrų atsitiktinis rinkinys. Juk norint būti ministru nepakanka pasakyti: „Jis tinka šiam darbui, nes nevagia.“
Yra dar vienas būdas, kaip galutinai neprarasti emigrantų ir suteikti jiems ne tik viltį, bet ir realią galimybę grįžti į Lietuvą kaip visateisiams jos piliečiams. Reikėtų įteisinti lietuviams dvigubą pilietybę. Tai gana rizikingas sprendimas, nes dviguba pilietybė negali būti taikoma vien lietuviams. Jos gali panorėti ir tos nacionalinės bendrijos, kurios siekia sukurti valstybę valstybėje. Dvigubos pilietybės klausimas buvo Konstitucinio Teismo (KT) išnagrinėtas ir atmestas kaip prieštaraujantis Konstitucijai. Jei politikai rastų būdą, kaip įteisinti dvigubą pilietybę nesukuriant grėsmės valstybės vientisumui, reikėtų pakeisti Konstituciją, nes pats KT vargu ar peržiūrės savo pirmtakų sprendimus. Konstitucijos keitimo iniciatyva yra tik Seimo rankose. Jau pirmieji Seimo žingsniai šia kryptimi sukeltų rezonansą tarp emigrantų, nors pačios emigracijos ir nesustabdytų. Ją gali sustabdyti tik prezidentės, Seimo ir Vyriausybės neatidėliotini, suderinti ir labai ryžtingi veiksmai. Patriotinių lozungų laikai jau baigėsi.
