„Na, ir puiku“ galite sakyti jūs. Ir pridurti – „juk švietimo sistemos pagrindinis tikslas yra žinių suteikimas ir lavinimas, o ne kažkokia „konkurencija“.
Kam apskritai reikalinga konkurencija švietime ir ar ji svarbi? Ir kodėl nereikia nustoti apie ją šnekėti?
Moksleiviams – vis dar tik kosmetinis remontas
Pradėkime nuo bendrojo lavinimo. Prieš kelias savaites pristatyti mokyklų tinklo kūrimo taisyklių ir krepšelio metodikos pakeitimai iš esmės yra tik kosmetiniai egzistuojančių problemų uždangstymai. O problemų tikrai yra, ir nemažų.
Lietuvoje vienam mokytojui tenka 8,1 mokinio ir pagal šį rodiklį esame pačioje paskutinėje vietoje visoje Europos Sąjungoje. Kitaip tariant, mokinių Lietuvoje sparčiai mažėja, o mokytojų skaičius kinta gerokai lėčiau. Tai jokiu būdu nereiškia, kad vaikai gauna daugiau dėmesio, tiesiog turime daug ne pilna jėga dirbančių mokytojų. Dėl to galime padėkoti visus pokyčius stabdančioms mokytojų profsąjungoms, kurioms net nekyla mintis, kad mokykloje svarbesni turėtų būti mokiniai, o ne mokytojai.
Prieš kelias savaites pristatyti mokyklų tinklo kūrimo taisyklių ir krepšelio metodikos pakeitimai iš esmės yra tik kosmetiniai egzistuojančių problemų uždangstymai.
Kadangi mokinių skaičius sparčiai mažės ir ateityje, įvardintos problemos tik gilės ir kosmetinių pakeitimų gali nebeužtekti. Reikės uždarinėti ir jungti mokyklas, atleisti dalį mokytojų ir daryti kitus pertvarkymus. Tokia yra demografinė realybė ir prie jos reikia prisitaikyti.
Šioje vietoje yra tik du pasirinkimai – arba ministerija uždarinės mokyklas, vadovaudamasi “didelį žmonių pasitikėjimą turinčiu ir niekada nenuvylusiu” biurokrato autoritetu ir žiniomis, arba tėvai ir moksleiviai nuspręs, kurios mokyklos yra geresnės, balsuodami savo pasirinkimu konkurencinėje aplinkoje, jeigu tam nebus trukdoma. Trečio atsakymo varianto tiesiog nėra.
Pastarųjų savaičių Švietimo ir mokslo ministerijos retorika apie didesnę mokinių kontrolę ir pasiūlymai riboti galimybes mokyti Lietuvos mokyklose pagal tarptautines programas akivaizdžiai rodo, jog yra judama „protingojo“ biurokrato keliu, t.y. tolyn nuo konkurencijos.
Rinkti valdžią galime, rinktis universiteto – ne
Kalbant apie aukštąjį mokslą, ministerijos retorika taip pat yra įgavusi panašią kryptį. Užsimenama apie griežtesnį universitetų vertinimą, didinami valstybiniai „profesijų“ užsakymai ir kalbama apie valstybinių stipendijų privačių universitetų studentams naikinimą.
Aukštųjų mokyklų Lietuvoje tikrai daug ir natūralu, jog leidus studentams rinktis, privatūs universitetai ir kolegijos tapo pavojingi konkurentai. Tai visiškai normalu, nes, pavyzdžiui, JAV iš 100 geriausių universitetų 89 yra privatūs. Ten dėstoma tikrai ne tik ekonomika ir verslo vadyba, o visas spektras specialybių. Dalis valstybinių švietimo įstaigų prisitaikė ir keitėsi, tačiau atsirado ir tokių, kurie nenorėjo prarasti „ypatingųjų“ statuso ir bėgo skųstis „protingajam“ biurokratui.
Aukštųjų mokyklų Lietuvoje tikrai daug ir natūralu, jog leidus studentams rinktis, privatūs universitetai ir kolegijos tapo pavojingi konkurentai.
Liūdna, tačiau atrodo, kad naujajai ministerijos valdžiai pavyko įtikinti Lietuvos žmones, kad 18 metų sulaukęs žmogus gali balsuoti už politines partijas ir rinkti šalies prezidentą, vairuoti automobilį, dirbti valstybės tarnyboje ar kurti savo verslą, tarnauti kariuomenėje, tačiau pasirinkti tarp privačios ir valstybinės aukštosios mokyklos – niekaip. Vėlgi sugrįžtame prie pasirinkimo tarp konkurencijos ir biurokrato sprendimo. Ir vėl – trečio varianto nėra.
Konkurencijos švietime priešininkai pasakys, kad leidus laisvai konkuruoti švietime, privatūs paslaugos teikėjai konvejeriu keps diplomus siekdami PELNO ir kad švietimas per daug svarbi sritis šalies ateičiai, jog paliktume šią sritį individualių vartotojų kontrolei – konkurencijai.
Taip, švietimas tikrai labai svarbus, bet ar mažiau svarbus negu, pavyzdžiui, maistas ar pastogė? Siekdami pelno ir konkuruodami žmonės Lietuvoje stato vis geresnius namus ir didesnę prekių įvairovę siūlančias parduotuves. Dėl konkurencijos turime išmaniuosius telefonus, pigias oro linijas ir knygynus, kuriuose net galima pasiklysti.
Visada bus vienas kitas tarybinės dešros mėgėjas, kuris supainioja gražius jaunystės prisiminimus su materialios realybės pokyčiais. Tačiau didžiajai daugumai žmonių visiškai aišku, jog dėl konkurencijos ir laisvės rinktis daugumoje net už švietimą svarbesnių gyvenimo aspektų gyvename daug kartų geriau. Ar norėtumėte, kad jums pasakytų, kur gyventi, ką valgyti, kur važiuoti? O šviestis?
Emilis Ruželė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas
