Gegužės 7 d. Seimas priėmė rezoliuciją „Dėl tolimųjų reisų vairuotojų socialinės padėties gerinimo“. Priimtu dokumentu Seimas įsipareigojo stiprinti parlamentinę tolimųjų reisų vairuotojų darbo sąlygų priežiūros sistemos kontrolę. Sveikinu ir džiaugiuosi, kad stengiamasi pagerinti vairuotojų socialines garantijas. Tik pasigedau pasiūlymų, kaip tai padaryti.
Didžiausią naudą iš kilusios suirutės transporto sektoriuje stengiasi gauti profsąjungos. Jos tikisi išspausti maksimalią naudą sau – kuo daugiau narių ir jų nario mokesčių. Paskutinis profsąjungų siūlymas – pribloškiantis – padidinti minimalios tolimųjų reisų vairuotojų algos koeficientą iki 2 (šiuo metu vairuotojo minimali alga – minimalus atlyginimas padaugintas iš koeficiento 1,3).
Negirdėjau, kaip šis koeficiento padidinimas atsilieps mūsų strateginiam sektoriui, nemačiau siūlytojų pateiktų skaičiavimų, iš ko vežėjai galės padengti atsiradusius nuostolius (viena darbo vieta pabrangs 400 eurų, o tai sudaro apie 3 proc. pelningumo. Statistikos departamento duomenimis, vidutinis transporto įmonių pelningumas su papildoma ekspedicine veikla – 3 proc.)
Tokį profsąjungų pasiūlymą vertinu labai nepalankiai, o toks sprendimas kelia pavojų visam transporto sektoriui ir jo konkurencingumui tarptautinėse rinkose. Eurostato duomenimis, Lietuvos minimalus atlyginimas yra konkurencingas, lyginant su pagrindiniais vežėjų konkurentais – Lenkija, Rumunija, Bulgarija,Vengrija, Slovakija, Kroatija, Estija, Čekija. Panašūs siūlymai pateikiami jau nebe pirmą kartą. Anksčiau siūlyta apmokestinti dienpinigius. Įvairiais būdais ieškoma galimybių iš sektoriaus surinkti daugiau mokesčių.
Išsakau savo ir asociacijos „Linava“ nuomonę Trišalėje taryboje kur esu deleguotas Lietuvos pramonininkų konfederacijos. Tačiau ne visada mus girdi, nors turime nemažai argumentų. Esminis – konkurencingumo prieš kaimyninių šalių vežėjus praradimas.
Neturėkime iliuzijų, Lietuvos vežėjai jau ieško atsarginių variantų. Neseniai lankiausi Lenkijoje, svarstėme įvairius variantus su ZMPD (lenkų vežėjų asociacija) specialistais ir atstovais. Aptarėme transporto įmonių steigimo ypatybes, mokestinę aplinką, grėsmes ir galimybes šioje šalyje. Šiandien vežėjų verslo sąlygos Lenkijoje ir Lietuvoje panašios. Jeigu padidinsime vairuotojų atlyginimo koeficientą, Lenkija bus patrauklesnė Lietuvos vežėjams. Negalime to leisti. Ji jau dabar patrauklesnė kai kuriais aspektais. Lenkijoje jau turime įregistruotas virš 20 lietuviško kapitalo įmonių.
Apskritai, profsąjungų „susirūpinimą“ galima suprasti, joms reikia naujų narių. Keisčiau atrodo kai kurių Seimo narių pasamprotavimai, kad nėra rūpinamasi vairuotojais ir jų būsimomis pensijomis. Ar tikrai tokios jau mažos vairuotojų gaunamos 1500-2500 ar net didesnės pajamos? Galėtume ieškoti sprendimų per savanorišką draudimą ir draudimus, tačiau profsąjungų reikalavimas vienas – pasirašyti šakinę sutartį, kurios asociacija „Linava“ pasirašyti neturi teisės. Tuo labiau, kad vairuotojai gauna gerokai didesnę nei minimalią algą! Ji dauginama iš koeficiento 1,3. Plius mokama 1,5 karto už naktinį darbą, dvigubai už darbą švenčių dienomis. Absoliutus melas, kai šaukiama, kad mokama 400 eurų.
Ypač cininškai politikų pasisakymai skamba minimalius (be koeficiento!) atlyginimus gaunančių pardavėjų, siuvėjų, valytojų, galiausiai net ir mūsų kultūros, švietimo darbuotojų ar tų pačių 10 metų mokslus krimtusių medikų kontekste. Kas pasirūpins jų būsimomis pensijomis?
Šiuo metu esame kaltinami, kad veikiame tokiomis sąlygomis, kokias nustatė pati valstybė, tačiau valstybė turi nepamiršti, kad viskam yra ribos ir trūkus vežėjų kantrybei, veiklai bus pasirinktos kitos šalys. Labai to nesinorėtų, nes vežėjai nori kurti verslą ir dirbti Lietuvoje.
Erlandas Mikėnas yra asociacijos „Linava“ prezidentas.
