2016 01 08 /18:30

Eskedar Maštavičienė: Pilietis be pilietybės

Gyvenu Lietuvoje jau 9 metus ir nors esu atvykusi iš kitos šalies, Lietuvą jau seniai laikau savais namais. Gyvendama čia esu ne tik spėjusi išmokti lietuvių kalbą bei pabaigti aukštąjį mokslą, tačiau esu sukūrusi šeimą su lietuviu, su kuriuo auginame 3 vaikus.
Eskedar Maštavičienė
Eskedar Maštavičienė

Turbūt daugelis sutiktų, kad man jau pavyko sėkmingai ir visiškai integruotis į lietuvių visuomenę. Tačiau, nors pati kartais juokaudama vadinu save geltonplauke ilgakase lietuvaite, vis dažniau susimąstau apie galimybę pačiai kreiptis dėl Lietuvos pilietybės suteikimo. Bet iš karto pagalvoju ir apie tuos atvejus, kai užsieniečiai, pragyvenę Lietuvoje net ir daugiau metų, iš atsakingų institucijų sulaukia neigiamo sprendimo.

Tačiau šį straipsnį norėjosi parašyti ne norint pasigirti apie savo pasiekimus gyvenant Lietuvoje, bet siekiant prisijungti prie diskusijos, kuri pastaruoju metu yra užsimezgusi viešoje erdvėje.

O tiksliau norėjau pasidalinti savo mintimis apie užsienio piliečius, kurie gyvena Lietuvoje daug metų ir šios šalies pilietybė jiems išlieka kaip kažkokia sunkiai įgyvendinama svajonė. Kalbant šia tema, taip pat, negalima nepaliesti ir Lietuvoje daug diskusijų sukėlusio dvigubos pilietybės klausimo, kuris vis dažniau paliečia ir į užsienį išvykusius lietuvius.

Jei man ir nebūtų lemta po 10 metų gyvenimo Lietuvoje sulaukti malonės dėl Lietuvos pilietybės suteikimo, aš, kaip ir bet kuris kitas Lietuvos pilietis, auginantis vaikus, su nerimu mąstau apie tai, kad mano vaikams užaugus ir vieną dieną apsisprendus išbandyti savo sėkmę užsienio šalyje bei priėmus kitos šalies pilietybę, Lietuvos pilietybės tektų iškarto atsisakyti. Arba tikėtis, kad ją būtų įmanoma išsaugoti, jei jau būtų suspėta svariai nusipelnyti šiai šaliai.

Atrodytų, kad, jei jau žmogus yra gimęs lietuviu, tai, kodėl iš jo priverstinai turėtų būti atimta pilietybė? Vien dėl to, kad išvykęs į kitą šalį ir pagal tos šalies įstatymus jis gavo teisę įgyti ir tos šalies pilietybę, dar nereiškia, kad jis nustoja būti savimi, t. y. – lietuviu.

O juk dažnai kitos šalys net nedraudžia turėti dvigubos pilietybės. Ar neatrodo parodoksalu, kad tokios šalys kaip Jungtinės Amerikos Valstijos su dideliu skaičiumi gyventojų yra įteisinusios dvigubos pilietybės teisę, tačiau Lietuva, ir taip susidurianti su dideliu emigruojančių piliečių srautu ir turėdama palyginti nedidelį bendrą gyventojų skaičių, gali sau leisti versti savo piliečius atsisakyti savo tapatybės?

Teko girdėti apie lietuvių bendruomenes, gyvenančias kitose pasaulio šalyse, kurios deda dideles pastangas tam, kad puoselėtų ir išsaugotų savo lietuvišką tapatybę ir saitus su Lietuva.

Bet tuo pačiu, dauguma šių žmonių jau yra įgiję kitų šalių pilietybes ir pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus turėjo atsisakyti savo pirmosios ir, jei taip galima pavadinti „įgimtosios“, pilietybės. Ar tokios palyginus griežtos nuostatos dėl dvigubos pilietybės, kai Lietuvoje gimstamumas ir taip neužtikrina ženklaus gyventojų prieaugio, tik dar labiau nepagilina problemos dėl Lietuvos piliečių skaičiaus mažėjimo?

Pabaigdama galiu tik apgailestauti, kad kartu su rudenį vyksiančiais rinkimais organizuojamame referendume dėl dvigubos pilietybės dar neturėsiu teisės išsakyti savo nuomonės. Iki formalaus prašymo pateikimo dėl Lietuvos pilietybės suteikimo dar bus likę keli mėnesiai. Bet labai tikiuosi, kad Lietuvos piliečiai apsipręs savo tautiečių labui ir lietuvybės išsaugojimui.

O tarp kitko: ar I.Tobias tebėra Lietuvos pilietė?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis