Gal net ateitų laikas, kai vienos ir kitos partijos galės sakyti – tai mūsų bendras darbas, o čia mums visiems nepavyko. A. Butkevičius pusiau rimtai, pusiau juokais atsakė – ,,gal ir gera mintis“, tai sulaukė gausių replikų ir pašmaikštavimų iš opozicijos. Pabandysiu į šiandienos aktualijas ir situaciją pažvelgti iš šalies.
Dumblo kūdra tapo purvo vonia
Garsus politologas, buvęs JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Z.Brzezinskis savo knygoje ,,Strateginės įžvalgos“ rašo, kad JAV geriausius rezultatus ir aukščiausius tikslus pasiekė dėl dviejų dalykų. Pirma – sugebėjo derinti pragmatizmą ir idealizmą. Antra – poliarizuota politinė sistema ir visa tauta sugebėdavo susitelkti bendriems tikslams tada, kai to itin reikėjo.
Pripažinkime, kad Lietuvos politinėje sistemoje yra 2 aiškūs poliai. Vienoje pusėje – ,,ūkininko“ A.Brazausko įpėdiniai socialdemokratai, kurių pragmatizmą šiandien papildo B.Bradausko ,,juodas“ neopragmatizmas, visiškai praradęs lietuvišką idealizmą. Kitoje pusėje – dešinieji, pirmiausia konservatorių gretas lydintis be galo stiprus V.Landsbergio idealizmo užtaisas.
Matydamas politikus ir visą sistemą iš labai arti, sutinku, kad šiek tiek šaržuoju. Turiu pripažinti, kad ir kairieji turi savojo idealizmo, ir dešinieji sugeba veikti pragmatiškai. Tačiau būtent tokia stereotipiška takoskyra matyti daugumai lietuvių ir, atrodytų, šios jėgos negali dirbti kartu ar ką nors nuveikti Tautos labui.
2012 m. gruodį po rinkimų formuodamas naują Vyriausybę A. Butkevičius irgi vadovavosi tuo pačiu štampu – negalime dirbti su dešiniaisiais, nes ką pasakys mūsų rinkėjai?!
2012 m. gruodį po rinkimų formuodamas naują Vyriausybę A. Butkevičius irgi vadovavosi tuo pačiu štampu – negalime dirbti su dešiniaisiais, nes ką pasakys mūsų rinkėjai?! Sudaręs ,,pragmatišką“ koaliciją su darbiečiais, lenkais ir tvarkiečiais ,,idealistiškai“ tikėjosi, kad bus bendras noras spręsti valstybės problemas. Deja, vieneri veiklos metai parodė, kad koalicijos ir Vyriausybės veiklą stabdo ne ginčai dėl valstybės problemų, bet vienų noras grąžinti savo vadą į politikos viršūnes, kitų – noras išsaugoti savo vadą laisvėje, trečių – noras palaikyti savo vado eskaluojamą lenkų-lietuvių konfliktą.
Ideologiškai ir idėjiškai valdančioji dauguma tapo panaši į dumbliną kūdrą. Ir nėra čia bendro varlių choro, greičiau yra bandymai kvarkti garsiau ir ,,reikšmingiau“ už kitus, o dumblas tampa purvo vonia vienus kitiems pamurkdyti ar apdrabstyti. Matau, kaip dažnai koalicijos partneriai vieni prieš kitus traukia tikrus ar netikrus kompromatus ir ,,nutekina“ juos opozicijai.
Ši situacija jau nebepriklauso nuo paties premjero A.Butkevičiaus, jo asmeninių gebėjimų ar savybių. Konfliktas užprogramuotas pačioje koalicijos sudėtyje. Pragmatiški koalicijos partneriai nesitaria, kas geriau Lietuvai. Jie derasi, kas geriau jiems, nes politiką supranta kaip savos grupės pergales ar kylančius reitingus, o ne valstybės sėkmę, kurios spinduliuose galėtų šildytis visi.
Partinių grupuočių kova atvedė prie paradokso – konfliktai koalicijos viduje yra stipresni ir ryškesni, negu visų valdančiųjų konfliktas su opozicija. Opozicija net nepajėgtų sustabdyti koalicijos traukinio, jei jis riedėtų darniai. Bet kai to paties traukinio komanda sąmoningai ar iš kvailumo nesutaria, kuria kryptimi ir kuriais bėgiais važiuoti, tai ,,mašinistui“ A.Butkevičiui belieka pripažinti, kad tai yra koalicijos partnerių šantažas. Po to vyriausioji traukinio stiuardesė aiškina, kad jos gąsdinimai apie badą po euro įvedimo buvo tik partijos derybinė pozicija (?!). Derėkitės kaip norite, bet traukinys turi riedėti, kur reikia keleiviams (Lietuvos žmonėms).
Partinių grupuočių kova atvedė prie paradokso – konfliktai koalicijos viduje yra stipresni ir ryškesni, negu visų valdančiųjų konfliktas su opozicija.
Šioje koalicijoje kitaip ir negalėjo būti. Minėtų valdančiosios koalicijos partijų rinkėjai panašūs pagal visus sociologinius parametrus – mažiau uždirbantys, mažiau išsilavinę, dažniau iš kaimo nei iš didmiesčių, vyresnio amžiaus. Štai dėl šių rinkėjų ir vyksta kova tarp koalicijos partnerių. Reikia išsiskirti ir paryškinti savo iniciatyvas bei nuopelnus, nes yra didelė tikimybė, kad kituose rinkimuose dalis rinkėjų nuo vienų šiandieninės koalicijos partijų pereis balsuoti už kitas. Štai todėl daug realesnė kova vyksta tarp pačių valdančiųjų, negu ji yra su opoziciniais konservatoriais ar liberalais, kurių rinkėjų balsų nepavyks prisitraukti.
Šioje valdančioje daugumoje visi bijo supanašėti, bijo, kad juos užgoš socialdemokratai – stiprioji koalicijos partija. Kova dėl ,,panašių“ rinkėjų atvedė prie to, kad griežčiau už bet kokią opoziciją A.Butkevičiaus ministrų kabinetą įvertino būtent koalicijos partneris, draugas ir bičiulis V.Uspaskichas. Jo pareiškimas ,,dar niekad nemačiau tokios silpnos Vyriausybės“ praslydo pro A.Butkevičiaus ausis beveik be jokio atsako.
Beje, 2008-2012 metais buvo panaši situacija konservatorių pusėje. Prie jų prisijungę tautininkai suprato, kad konservatoriška globa veda tautininkus užmarštin. Todėl jų vadas G.Songaila greitai tapo ryškiausiu A.Kubiliaus kritiku. Tik taip gali išsaugoti savo išskirtinumą, o ne bendrame chore kaltindamas aplinkybes, opoziciją ar pasaulinę krizę.
Taigi – valdančiosios daugumos vidinis panašumas, savitarpio konkurencija veda į savidestrukciją ir užprogramuoja greitą baigtį arba rezultatų neduodančią agoniją, po kurios nesinorės prisipažinti, kad buvai tų traukulių dalis ar net priežastis.
Europietiškų partijų koalicija
Jei valdantieji nenori sulaukti priešlaikinių Seimo rinkimų, išeitis yra tik valdančios daugumos pasikeitimas. Logiška ir natūralu, kad tai įvyktų jau po Prezidento rinkimų, kai ši Vyriausybė ,,padės“ savo įgaliojimus.
Rezultatyviai likusį Seimo kadencijos laiką gali dirbti tik socialdemokratų, konservatorių ir liberalų bendra Vyriausybė. Šokiruoja? Turbūt. Bet įvertinkime, ko begalime sulaukti ir tikėtis iš šios daugumos. Suprantame, kad nieko gero, nebent ko nors blogo.
Visos 3 minėtos partijos turi atramą Europos partijų – Europos socialistų, Europos liaudies partijos ir ALDE (liberalų) – šeimose. Ne vienadienės-proginės, ne atsitiktinės, su programiniais įsipareigojimais kolegoms iš kitų ES šalių. Prognozuojamos, nes lemia programos ir vertybės, o ne vienadieniai vado įgeidžiai – kaip čia neprisiminsi vado Viktoro užgaidos vietoj V.Gedvilo per vieną dieną Seimo pirmininke ,,padaryti“ L.Graužinienę. Pabandykite įsivaizduoti, kad taip elgtųsi socialdemokratai, konservatoriai ar liberalai ir suprasite, kad kalbama apie skirtingas dimensijas.
Rezultatyviai likusį Seimo kadencijos laiką gali dirbti tik socialdemokratų, konservatorių ir liberalų bendra Vyriausybė. Šokiruoja? Turbūt.
Naujoje daugumoje nepakanka vien 40 socialdemokratų ir 33 konservatorių. 73 Seimo nariai neužtikrina rezultatyvaus ilgalaikio darbo. Dar 10 liberalų stabilizuotų valdančiąją daugumą, ją tuomet sudarytų 83 Seimo nariai (dabartinė valdančioji dauguma turi 86 narius).
Bendras tokios naujos koalicijos gėris – parodymas, kad net ir aiškūs oponentai gali susitelkti dėl bendravalstybinių tikslų. Antra – tai būtų pragmatizmo ir idealizmo sintezė (nors vėl kartoju, kad tai sąlyginės sąvokos). Štai ir turime Z.Brzezinskio įvardintus du atraminius stulpus valstybės stiprybei ir gerovei kurti, leidžiančius ir tautai susitelkti bendram darbui.
Trečia – veikla tokioje bendroje Vyriausybėje užkirstų kelius ateityje nepagrįstiems vienašališkiems kaltinimams ar nuopelnų savinimuisi.
Ketvirta – rinkėjams iš anksto žinomos šių partijų nuostatos daugeliu klausimų. Ir žinoma, ką jos gali sutarti. Kai sutars, bent jau nebus galima įtarinėti, kad tai kokio nors Kėdainių koncerno interesai. Tad skaidrumo ir aiškumo visiems bus daugiau.
Penkta – partijos parodys, kad vadovaujasi ne siaurais politiniais interesais, o turi aukštesnius tikslus. Baimė prarasti savo identitetą ir rinkėjus – nepagrįsta. Tą įrodė Vokietijos kanclerė A.Merkel, jau trečią kadenciją sudarydama krikdemų koaliciją su amžinais oponentais socialdemokratais. Ir vis tiek toliau laimi rinkimus, nes ir tokioje ,,vaivorykštės“ koalicijoje stiprina šalies ekonominę galią bei geopolitinę įtaką.
Šešta – garantuoju, kad tokios koalicijos sudarymas sukels rimtus politinės kultūros pokyčius. Konfrontacijos tradicijas keis bendradarbiavimo, sutarimo ir telkimosi kultūra. Įsivaizduokite, kokį poveikį tai darys Lietuvos žmonėms – galime ne tik pjautis tarpusavyje, bet ir kartu siekti bendrų tikslų.
Ir galiausiai – toks tradicinių partijų sutarimas yra didžiausias smūgis nesisteminėms ir neprognozuojamoms populistų partijoms.
Ką laimi socialdemokratai?
Menkai tikėtina, kad sudarę naują koaliciją socialdemokratai ką nors prarastų, greičiausia – atvirkščiai.
Jau minėjau, kad tradicinių partijų sutarimas būtų didelis smūgis populistinėms partijoms. O būtent jų rinkėjai yra artimiausias rezervas papildyti socialdemokratų rėmėjų gretas.
Esant naujoje Vyriausybėje konservatoriams, A.Butkevičius gali tikėtis didesnio D.Grybauskaitės palaikymo (kuri, matyt, ir toliau liks prezidento poste). Likus su senąja Vyriausybe, A.Butkevičius vargu ar gali tikėtis tolesnio prezidentės geranoriškumo ir palaikymo.
Tradicinių partijų sutarimas būtų didelis smūgis populistinėms partijoms. O būtent jų rinkėjai yra artimiausias rezervas papildyti socialdemokratų rėmėjų gretas.
Formuojant naują tradicinių partijų Vyriausybę, socialdemokratai gali keisti savo narius Vyriausybėje. Tokių keitimų būtinybę, matyt, pripažįsta ir pats premjeras, bet išlaikant seną kabinetą tai daryti sunkiau, nei formuojant naują.
Naujoje Vyriausybėje neliks ,,šantažo“ dėl kitų partijų vadų įgeidžių ar ekonominių interesų. Kova ir diskusija vyks dėl vertybių, o ne dėl verčių.
Naujos Vyriausybės formavimas panaikins pirmalaikių Seimo rinkimų galimybę, kuri būtų reali, išlikus tai pačiai prezidentei (ji nebetoleruotų senos sudėties Vyriausybės neveiklumo). O štai socialdemokratai, po kurių Vyriausybės valdymo įvyktų pirmalaikiai rinkimai, sėkmės juose tikrai nepatirtų. ,,Guzus“ susirinktų A.Butkevičius ir jo partija, o ,,nuopelnus” prisiimtų kiti...
Socialdemokratai iš dalies sustiprina savo vaidmenį valdančiojoje koalicijoje (40 Seimo narių iš 83 būsimoje daugumoje, palyginti – 40 iš 86 esamoje). Tai duoda bent vieną papildomą ministro ar Seimo komiteto pirmininko postą. Na, ir žinoma, spręsti klausimus koalicijoje tarp 3 partijų lengviau nei tarp 4.
Didžiules įtampas visuomenėje kelia dabartinės daugumos sprendimų balansavimas ties konstitucingumo riba. Turiu omenyje Lenkų rinkimų akcijos keliamus reikalavimus dėl dvikalbių užrašų, Tautinių mažumų įstatymo ir pan. Lenkų frakcijos (o tiksliau – V. Tomaševskio) ultimatumų gali atsisakyti ir dabartinė dauguma. Bet tai jau būtų demaršas. Kartą pasikvietei į koaliciją – tai ir dirbk. O štai formuojant naują koaliciją be V.Tomaševskio valdomos frakcijos – jau bus natūralus politinis veiksmas.
Skaitantiesiems turbūt vis kirba klausimas – na, nejaugi gali susitarti socialdemokratai, konservatoriai ir liberalai? Pateiksiu tris atsakymus.
1. Jei nenori susitarti – negali.
2. Jei nori nesusitarti – negali.
3. Jei tikrai rūpi valstybė – gali.
Neįsivaizduoju naujos Vyriausybės kaip rožinės idilės. Bet esu tikras, kad ji būtų pajėgi piliečių ir valstybės interesus iškelti virš konkrečios partijos interesų. Tuo ji ir skirtųsi nuo dabartinės koalicijos.
Dr. Eugenijus Gentvilas yra Liberalų sąjūdžio vicepirmininkas, Seimo narys
