Kai kurie savivaldą įsivaizduoja kaip organizaciją, kurią sudaro rūmai, meras, taryba bei administracija. Toks struktūrinis apibrėžimas per siauras – savivaldą sudaro ir visi atitinkamos savivaldybės gyventojai – pavieniai aktyvūs piliečiai, vietos bendruomenės, asociacijos.
Savivaldybių tarybų ir merų rinkimai bei istorinė tokių rinkimų praktika išryškino tris santykio valdžia-savivalda-žmonės veiksenas.
Pirmasis savivaldos veikimo modelis – dalyvaujamasis. Šių savivaldybių vadovai įtraukia piliečius ir asociacijas svarstant ir priimant projektus, siūlo sudaryti dalyvaujamą biudžetą, skatina gyventojų verslumą ir atsakomybę. Tokiose savivaldybėse žmonės aktyviai patys buriasi į talkas, skundžia neįtikusius vietos valdžios sprendimus ir sulaukia valdžios reakcijos.
Antrasis savivaldos veikimo modelis – direktyvusis. Tokiose savivaldybėse viską sprendžia ne žmonės, o meras (arba taryba). Naujoji plieninė Tauro skulptūra įvažiavus į Kauną – ryški tokios veiksenos iliustracija. Nei plačioji visuomenė, nei atitinkamas mikrorajonas, nei menininkų interesų grupė nebuvo įtraukti apsvarstyti tokio reikšmingo pokyčio visiems žmonėms priklausančioje viešojoje erdvėje, jau nekalbant apie platesnę nacionalinę diskusiją. Kauno valdžia patyliukais pati priėmė sprendimą, pati išleido žmonių pinigus, pati pastatė skulptūrą. Prieš rinkimus išdygo Tauras – dėkokite, kauniečiai, merui. Daug kam tinka centralizuota galia, stipri lyderystė, griežta ranka.
Prieš rinkimus išdygo Tauras – dėkokite, kauniečiai, merui. Daug kam tinka centralizuota galia, stipri lyderystė, griežta ranka.
Direktyviojo modelio porūšis – tai socialdemokratams būdinga rūpesčio savivalda. Rūpestingoji paternalistinė vietos valdžia pažada išspręsti visus žmonių rūpesčius, užuot sudariusi sąlygas kuo aktyviau reikalus sutvarkyti patiems gyventojams. Rūpesčio savivalda yra nupilietinanti.
Trečiasis savivaldos modelis – populistinis. Tokioje savivaldoje bendroji opinija skyla į dvi konflikto puses: valdančiuosius ir tuos, kurie valdančiuosius laiko vagimis, švaistūnais grobstytojais. Po rinkimų, buvusiems valdantiesiems perėjus į opoziciją, konfliktuojančios pusės apsikeičia vaidmenimis, bet savivaldos samprata ir požiūris į vienas kitą nekinta.
Kuris savivaldos modelis bus artimesnis prie balsadėžių sekmadienį susirinksiantiems rinkėjams? Tikiu, kad europinė valstybė renkasi pirmąjį modelį ir tuos kandidatus, kurie vietos biudžeto išlaidas siūlo planuoti kartu su bendruomene, o ne tuos, kurie žada viską sutvarkyti patys – už mokesčių mokėtojų pinigus.
Kokie yra išskirtiniai atvirojo savivaldos modelio požymiai? Dalyvaujamose savivaldybėse įgyvendinamas atviro langelio principas ir jis vis tobulinamas, kad gyventojas galėtų savo reikalus sutvarkyti per vieną vizitą, o ne varstydamas skirtingų biurokratų duris ar rašinėdamas jiems laiškus.
Tokiose savivaldybėse daugelis funkcijų – tai yra buhalterių, teisininkų, aplinkos priežiūros paslaugos ir panašiai – perleidžiamos privačioms įmonėms. Idealus liberalo savivaldybės modelis – tai savivaldybė išvis be administracijos, nes vietoje jos visas paslaugas atlieka privatus ir nevyriausybinis sektorius. Žinoma, toks modelis praktiškai kol kas neįgyvendinamas, bet gali būti kelrodis.
Savivaldybės be biurokratijos linkme siūlo judėti kai kurie kandidatai į merus, tarp jų viena liberali Vilniuje – tokių pažangiai mąstančių politikų vizijoje savivaldybės administracijos aparatą iš dalies keičia valdymas didžiaisiais duomenimis ir dirbtiniu intelektu. Išmanioji savivaldybės valdysena – tolimos ateities projektas, vis dėlto konkurencinį pranašumą įgis būtent tos, kurios skaitmeninę revoliuciją pradės pirmosios.
Kitas svarbus tarybų ir merų rinkimų aspektas – savivaldybių santykis su centrine valdžia. Ar ir toliau rinkėjai ir išrinkti politikai tikėsis, kad savivaldybės tebus iš centrinės valdžios malonės išsilaikantys valdžios institutai? Sąlygas įgyti daugiau savikontrolės ir autonomiškumo nuo centrinio aparato savivaldybėms sudaro dabartinės Vyriausybės pastangos perleisti vietos valdžiai dalį atsakomybės skirstant finansinius išteklius.
Pavyzdžiui, pagal rengiamą reformą, iš nekilnojamojo turto mokesčio suriktos lėšos būtų įskaitomos į savivaldybių biudžetus. Panašią intenciją turėjo Aplinkos ministerija, kurios siūlyto automobilių taršos mokesčio pajamos būtų atitekusios savivaldybių viešajam transportui ir mikromobilumo infrastruktūrai. Atskirų galimybių savivaldai suteikia įgyvendinama Nacionalinės žemės tarnybos pertvarka, po kurios savivaldybės pačios spręs, kaip tvarkyti valstybės žemę. Šie pokyčiai suteikia vilties, kad savivalda darysis mažiau priklausoma nuo Vilniaus.
Stebint rinkiminius debatus man vis dėlto lieka klausimas, ar kandidatai supranta, kad jiems laimėjus rinkimus reikės verstis savarankiškai ir prisiimti daugiau atsakomybės. Iki šiol pagal nerašytą susitarimą daugelis merų varstė ministerijų duris, tikėdamiesi finansavimo atitinkamiems projektams.
Tokia praktika iškreipia pusiausvyrą, nes centrinės valdžios kabinetuose daugiau naudos išpeša tie merai, kurių partijos suformavusios ir centrinės valdžios daugumą. Linkiu visiems po sekmadienio valdysiantiems merams ir taryboms, kad išmoktų gyventi iš savo išteklių ir vietos valdžioje surinktų pajamų, užuot prašius malonės iš aukščiau.
Stebint rinkiminius debatus man vis dėlto lieka klausimas, ar kandidatai supranta, kad jiems laimėjus rinkimus reikės verstis savarankiškai ir prisiimti daugiau atsakomybės.
Galiausiai savivaldybę įsivaizduoju kaip idėjų platformą. Novatoriškas idėjas nacionaliniu lygiu įgyvendinti gali būti sunku, užtat savivalda net utopinėms programoms – tinkama aikštelė. Ką žmonės norėtų kurti jų miesto ar rajono apleistame pastate arba šabakštyne? Kiekviename Lietuvos rajone rasime nugyventų sovietinių kolūkių, fermų, kurios prašosi konversijos, kaip tai buvo
padaryta, pavyzdžiui, Glazge (Škotijoja), kur seni laivų remonto dokai virto kultūros, meno industrijų, konferencijų, bendruomenių erdvių kompleksu.
Kol kas vos pavienėse šalies savivaldybėse užaugo, subrendo vaisingas polilogas tarp piliečių ir politikų, daugelis dar tik mokosi veikti be Vyriausybės pagalbos. Dalyvaujamoji savivalda veikia fragmentiškai, todėl linkiu, kad po šių metų kovo 5-osios ji vis labiau įsitvirtintų sistemiškai. Ir kas žino, gal su Seimo pagalba ateityje piliečių dalyvavimas net taptų privaloma būsena, kaip nacionaliniams teisės aktams yra privalomas derinimas su asociacijomis ir interesų grupėmis. Kad jeigu prieš rinkėjų akis vėl išdygtų plieninis žvėris, tai tik su pačių rinkėjų žinia.
