Sutarėme, kad neįtrauksime tų klausimų, dėl kurių mes negalėsime susitarti. Susitarimas buvo pasirašytas, ir praėjus laikui, kad ir, palyginti, neilgam, mes, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, galime pasakyti sau, ko pasiekėme. Iš tiesų yra ką gero pasakyti apie Švietimo susitarimą: padidėjo visų pedagogų, mokyklų vadovų atlyginimai, bendrų pastangų dėka geriau finansuojamas bendrasis ir profesinis ugdymas, koleginės ir universitetinės studijos bei mokslas.
Tai gerai, tačiau Vyriausybės parengta vadinamoji „Tūkstantmečio mokyklų programa“ reikalauja atskiro dėmesio, ir mūsų jos vertinimą norėtųsi trumpai pristatyti Lietuvos visuomenei.
I.Ar tikslas pateisina priemones?
Efektingai iškomunikuota ir su didžiule gerėjančios ugdymo kokybės viltimi startavo „Tūkstantmečio mokyklų“ programa. Užgimusi kaip TS–LKD rinkiminė idėja, ji kūną įgavo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministrei 2022 m. sausio 31d. pasirašius įsakymą „Dėl „Tūkstantmečio mokyklų“ programos patvirtinimo“ Nr. V–137.
Kaip skelbiama viešai, „Tūkstantmečio mokyklų“ (toliau – „TM“) programos tikslas – iki 2030 m. nuosekliai atnaujinti visas Lietuvos mokyklas, kad jos taptų atviros vaikų įvairovei bei jų poreikiams, kad visi vaikai turėtų lygiavertes sąlygas mokytis, o kiekvienoje savivaldybėje sukurti integralias, optimalias ir kokybiškas ugdymo(si) sąlygas mokinių pasiekimų atotrūkiams mažinti. Įgyvendinant tokį kilnų tikslą kiekvienoje savivaldybėje bus skatinami pokyčiai, nukreipti į veikiančių mokyklų stiprinimą ir mokinių pasiekimų gerinimą jose. Nors iš esmės bus stiprinamos tik atrinktos, dažniausiai jau ir taip stiprios mokyklos.
Bus diegiamos mokyklose socialinės inovacijos, padedančios įveikti arba sumažinti socialinių nepalankių veiksnių įtaką mokiniams, jų šeimoms, vietos bendruomenei. Mokytojai bus įgalinti bendradarbiauti taikant įtraukties principus, kurti ugdymo(si) metodų įvairovę ir kuo anksčiau atpažinti individualius ugdymo(si) poreikius ir pagal kiekvieno galias ugdyti įvairių ugdymosi poreikių turinčius mokinius.
Taip pat bus diegiamas tinklaveika grįstas ugdymo organizavimas, atveriant galimybes kitų mokyklų mokiniams ir mokytojams naudotis materialiaisiais, intelektiniais ir žmogiškaisiais ištekliais, modernizuojama mokyklų infrastruktūra.
Programos I etapo veikloms įgyvendinti planuojama skirti iki 210 mln. eurų Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės lėšų, kurios bus investuojamos pirmiausia į infrastruktūrą, įrangos ir mokymo priemonių įsigijimą, vadovų ir pedagogų lyderystės, įtraukiojo ugdymo, kultūrinio ir STEAM ugdymo kompetencijų stiprinimą ir į su šiomis veiklos sritimis susijusius ugdymo užsiėmimus, taip pat bus perkami mokykliniai autobusai. Iš pirmo žvilgsnio tikslas tikrai yra geras. Bet ar šį tikslą pasiekti įgalins pasirinktos priemonės?
Viena iš tokių priemonių – neseniai patvirtinta Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių nauja redakcija. Paprastai tariant – Taisyklės sugriežtintos taip, kad ateityje mažų mokyklų, o ypač teikiančių vidurinį išsilavinimą, gali ir nebelikti. Ir nors įvairiose diskusijose Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai bandė neigti tiesiogines sąsajas tarp „TM“ programos ir Taisyklių, Taisyklės yra vienas iš „TM“ programoje įrašytų dokumentų, kuriais vadovaujantis programa ir buvo parengta. Visas centrinės valdžios dėmesys dabar bus sutelktas į atrinktas ir reorganizuojamų ar likviduojamų mažų mokyklų mokinių sąskaita stambinamas ir tūkstantinėmis daromas „Tūkstantmečio mokyklas“.
Paprastai tariant – Taisyklės sugriežtintos taip, kad ateityje mažų mokyklų, o ypač teikiančių vidurinį išsilavinimą, gali ir nebelikti.
Neatsižvelgiant į kiekvienos atskiros savivaldybės specifiką visoms vienodai nuleisti griežti imperatyvūs reikalavimai lems tai, kad nebeliks iki 60 mokinių turinčių kaimų ir mažų miestelių mokyklų, neliks jungtinių klasių, dėl reikalavimo turėti ne mažiau kaip dvi III gimnazijos klases ne mažiau nei po 21 mokinį grėsmė iškils miestelių ir kai kurių savivaldybių centrų gimnazijoms, nebeliks „ilgųjų“ gimnazijų, mokyklų, plėtojančių savitos pedagoginės sistemos elementus, kelias iki artimiausios mokyklos pailgės net iki 30 ir daugiau kilometrų.
Kita priemonė yra susijusi su atrankos į „TM“ programą reikalavimais. Savivaldybėje – ne mažiau kaip 1000 mokinių. Šis diskriminacinis reikalavimas apriboja atskirų savivaldybių teises vienodomis sąlygomis dalyvauti atrankoje ir gauti finansavimą savo teritorijoje esančių mokyklų stiprinimui.
II. Ar tikrai pagerės ugdymo kokybė ir mokinių ugdymosi pasiekimai?
„Tūkstantmečio mokyklų“ programa siekiama sukurti ugdymo ir ugdymosi sąlygas, kurios padės sumažinti mokinių pasiekimų atotrūkius. Natūraliai norėtume programos rengėjų paklausti, ar yra kokie nors edukologijos mokslu grįsti duomenys, kokios tos sąlygos turėtų būti sukurtos. Ar programos metodologija remiasi tik jos rengėjų įžvalgomis ir įsivaizdavimais kasdienės sąmonės lygmenyje?
Išlaikyti mokyklas regionuose tampa ekonomiškai neefektyvu, todėl tai jau ne pirmas mėginimas pasitelkiant išteklių koncentravimą į dideles mokyklas, uždarant ar prie didžiųjų prijungiant (iš esmės tai ir yra uždarymas) mažesnes mokyklas, veidmainiškai teigti, jog viskas yra daroma dėl ugdymo kokybės ir mokinių pasiekimų gerėjimo. Nors niekas turbūt negalėtų pateikti edukologijos moksliniais tyrimais grįstų įrodymų, jog tik didelėje mokykloje su kuo didesniu mokinių skaičiumi yra stebima aukštesnė ugdymo kokybė bei geresni mokinių pasiekimai. Jei tokie įrodymai egzistuotų, jie jau seniai būtų pateikti įvairių tinklo pertvarkų motyvacinėse dalyse, taip pat ir „Tūkstantmečio mokyklų“ programos pagrindime.
Taigi, nėra jokio realaus pagrindo manyti, jog mokyklų stambinimas, vertimas jų tūkstantiniais fabrikais bei mažesnių gimnazijų regionuose likvidavimas sukurs geresnę ugdymo kokybę ir lems akštesnius mokinių pasiekimus. Lietuvos švietimo istorijoje jau būta nemažai mokyklų tinklo optimizavimų, bet mokinių pasiekimais esame nepatenkinti iki šiol.
Neįrodyta, jog mažesnėse mokyklose yra prastesnė mokymo kokybė. Kad yra antraip, mums rodo ir duomenys apie šimtu balų valstybinius egzaminus išlaikiusius abiturientus iš rajonų ir mažų miestelių, ne tik iš didelių, beir iš mažų mokyklų. Ir ar tikrai mokyklų materialinės mokyklų bazės gerinimas ir įrenginėjimas yra šiais pažangių IKT ir jau išbandyto nuotolinio mokymo laikais vienintelis ir vos ne vienas iš lemiamų veiksnių siekiant ugdymo kokybės?
Ar programos metodologija remiasi tik jos rengėjų įžvalgomis ir įsivaizdavimais kasdienės sąmonės lygmenyje?
Iš Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Bendrosios ir bibliografinės informacijos skyriaus atliktos analizės (toliau tekste minint Estijos pavyzdį – duomenys iš šio šaltinio) matome, kad, pavyzdžiui, itin aukštų rezultatų švietime pasiekusios Estijos švietimo sistema buvo kuriama nuosekliai daugybę metų, stiprinant mokyklos poziciją ir per švietimą kuriant tautinę tapatybę.
Viena iš šios šalies sėkmės paslapčių – investicijos į mokymo skaitmeninimą, technologijų taikymas visame mokymo procese, taip pat ir mokytojų kompetencijų tobulinime. Tai rodo, jog ne mažų mokyklų uždarymas ir mokinių fizinis vežiojimas gaištant kelyje po 2 – 3 valandas į fizinėmis laboratorijomis aprūpintus ir gražiais baldais apstatytus didžiulius mokyklų pastatus lems geresnius mokinių ugdymosi pasiekimus.
Sekant Estijos pavyzdžiu mums tikrai nereikia uždarinėti mažų mokyklų, bet užtektų, kad jos tiesiog turėtų prieigą prie mokymuisi reikalingų skaitmeninių išteklių ir gerą interneto ryšį. Kita Estijos sėkmės paslaptis – nuosekli ir suderinta švietimo sistema prasideda nuo ankstyvojo ugdymo. Turėdami teisę pagal įstatymą gauti vietą ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje nuo 18 mėnesių, beveik visi vaikai Estijoje lanko darželį, ir tai padeda tinkamai pasiruošti mokyklai, didinama vaiko socializacija, gebėjimas bendrauti ir bendradarbiauti, sumažinami skirtumai, kuriuos lemia socialinė, ekonominė ir kultūrinė aplinka. O ar ne nuo to siekti geresnės ugdymo kokybės ir aukštų būsimų mokinių pasiekimų turėtų pradėti ir Lietuva?
III. Politinių partijų Susitarimas dėl švietimo ir „Tūkstantmečio mokyklų“ programa: ar kas nors sieja šiuos švietimo politikus dokumentus? Kodėl pamirštos Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gairės?
Tarp dokumentų, kuriais vadovaujantis parengta „TM“ programa, yra nurodytas ir Susitarimas dėl Lietuvos švietimo politikos (2021 – 2030). Tačiau „TM“ sąsajos su šiuo švietimo politikos dokumento turiniu yra pernelyg silpnos, labiau netiesioginės (ir tik maža dalimi siejasi su Susitarimo 1, 4, 5, 10 punktais iš 18), o su „TM“ susijusios atnaujintos Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklės, apribojančios savivaldos teises, apskritai pažeidžia 18 Susitarimo įsipareigojimų punktą: „18. Išlaikant švietimo įstaigų savarankiškumą, suteikti savivaldybėms daugiau savarankiškumo ir atsakomybės už racionalų švietimo lėšų panaudojimą, tinklo efektyvumą bei ugdymo(si) rezultatus. Sudaryti sąlygas funkciniam savivaldybių bendradarbiavimui švietimo srityje.".
Suprantama, jog kai pagrindinis ŠMSM dėmesys dabar yra skiriamas TS–LKD rinkiminio įsipareigojimo – „Tūkstantmečio mokyklų“ – įgyvendinimui, matome, kad kiti Susitarimo punktai yra padėti kažkur giliai į stalčių ir neaišku, kada apskritai bus vykdomi. Neaišku, kas bus daroma, jog visiems vaikams būtų užtikrinamos ikimokyklinio ugdymo galimybės, ypač kaimiškose vietovėse, kai pradėjus įgyvendinti „TM“ programą pagal atnaujintas Tinklo kūrimo taisykles, negaunant finansavimo iš valstybės biudžeto bus uždarinėjamos mažos mokyklos, kuriose gal dar veikia ar gali veikti ir ikimokyklinės grupės.
Viena iš šios šalies sėkmės paslapčių – investicijos į mokymo skaitmeninimą.
O kas daroma dėl 10 punkto – pedagogo profesijos ir jo darbo sąlygų patrauklumo? „TM“ programoje finansuoti numatyta tik lyderystės, įtraukiojo ugdymo, kultūrinio ir STEAM ugdymo kompetencijų tobulinimas ir tik pagal neformaliojo švietimo programas. Vadinasi, įsipareigojimų vykdymo, kad būtų numatoma kompensuoti tiesiogiai su profesine veikla susijusias išlaidas, valstybės lėšomis finansuoti galimybes jau dirbantiems įgyti papildomą pedagoginę kvalifikaciją, nenumatoma?
Ir ar galima kalbėti apie mokytojo darbo sąlygų patrauklumą, kai dalis jų apskritai neteks darbo dėl regionuose uždaromų mokyklų, kiti turės važinėti per kelias mokyklas ar dirbti didžiulėse mokyklose – fabrikuose? Kas daroma, kad iki 2024 m. būtų parengtos ir pradėtos įgyvendinti edukologijos mokslo krypties programos? (14 p.) Taip pat galima užduoti klausimus ir dėl kitų Susitarimo punktų įgyvendinimo. Žvelgiant į ŠMSM komunikaciją susidaro įspūdis, kad
politinių partijų susitarimas jau pamirštas, o visas dėmesys – "Tūkstantmečio mokykloms" ir kaip kuo greičiau per šią programą įsisavinti ES pinigus.
„Tūkstantmečio mokyklų“ projektas neatsiejamas nuo bendrojo ugdymo mokyklos kaitos, jos stiprinimo, tačiau vienas iš Seimo nutarimu patvirtintų dokumentų – „Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gairės“ (2017 m. liepos 11 d. Nr. XIII–627) – ne tik kad nefigūruoja tarp teisinių šaltinių, kuriais vadovaujantis buvo parengta „TM“ programa, bet greičiausiai net nebuvo atsiverstas. Gal „TM“ konstruktoriams neatrodo svarbios ten paminėtos ugdymo sritys, kuriose turėtų būti siekiama pokyčių, pvz., pedagogų rengimas ir karjera, edukologijos moksliniai tyrimai?
O gal tiesiog nenorima tarp mokyklos kaitos strateginių uždavinių ir numatomų jų įgyvendinimo rezultatų įsivardinti mokyklų savarankiškumo ir įvairovės skatinimo? Taip pat tikriausiai svetima dabartinei švietimo valdžiai ir Gairėse įrašyta nuostata, jog „ugdymo kokybės teritoriniams ir socialiniams skirtumams švelninti ir lygiavertėms ugdymo(ugdymosi) galimybėms užtikrinti taikoma diferencijuoto lėšų skyrimo mokykloms schema, atsižvelgiant į bendruomenės poreikius, veiklos sąlygas ir regiono plėtros perspektyvą.“ Neteko girdėti, kad Seimo nutarimas „Dėl bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gairių patvirtinimo“ būtų pakeistas ar atšauktas, tačiau jų įgyvendinti tikriausiai neketinama.
IV. Kokios gali būti šio socialinio eksperimento pasekmės?
Lietuvos savivaldybių asociacija, kai kurie švietimo ekspertai, mokslininkai, politikai, visuomenininkai vienaip ar kitaip įžvelgia panašias „Tūkstantmečio mokyklų“ programos įgyvendinimo ir su ja tiesiogiai susijusių sugriežtintų Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių veikimo pasekmes ne tik švietimui, bet ir Lietuvai kaip valstybei apskritai.
Apibendrintai galėtume įvardinti šias: centrinės valdžios ir savivaldos susipriešinimas, regionų kultūrinis, intelektinis, ekonominis ir kt. nuskurdimas, atskirtis regionuose, regioninės plėtros stabdymas, Lietuvos švietimo žemėlapio netolygumai ir visapusiško švietimo prieinamumo mažėjimas bei dalies mokinių iškritimas iš švietimo sistemos, suponuojantis dar didesnę elitizmo ir menkai išsilavinusios dalies visuomenės skirtį, palaipsninį valstybinio švietimo nykimą ir privataus sektoriaus švietime dominavimą. Trumpai aptarsime šias pasekmes, kurios tarpusavyje yra glaudžiai susiję ir viena kitą vienaip ar kitaip veikia.
Esant ir taip supriešintai Lietuvos visuomenei, neieškoma sprendimų diskusijų, nukreiptų į sąlyčio taškų ieškojimą, bet toliau kuriama nereikalinga įtampa. Savo sprendimais centrinė švietimo valdžia be jokio tarimosi su suinteresuotomis visuomenės grupėmis toliau nurodinėja, ką tos grupės turi daryti. Paminant politinių partijų Susitarimo dėl Lietuvos švietimo nuostatas yra uzurpuojamas savivaldos savarankiškumas. Savivaldybės yra verčiamos peržiūrėti savo jau priimtus sprendimus dėl mokyklų tinklo ir tinklą tvarkyti taip, kaip liepia centrinė valdžia. Iš viršaus nuleidžiant vienodus kriterijus dėl mokinių skaičiaus visoms savivaldybėms žlugdomas mokyklų savitumas ir įvairovė, alternatyvaus ugdymo mokyklų veikimo galimybės, einama niveliavimo keliu. Iš savivaldos norima didesnės atsakomybės už švietimo kokybę, tačiau norima atimti autonomiją ir bet kokią veikimo laisvę švietime.
Esant ir taip supriešintai Lietuvos visuomenei, neieškoma sprendimų diskusijų.
Mažų mokyklų vertimas skyriais, kurie palaipsniui likviduojami (nors tos mokyklos dar neseniai buvo renovuotos), lemia tai, kad nutolus švietimui nuo šeimos gyvenamos vietos, ta vieta taps nebepatraukli gyventi. Tokiose regionų vietovėse ne tik nenorės įsikurti jaunos šeimos, bet yra pavojus, kad ir gyvenantys ten žmonės išvyks gyventi į miestus ar didesnių rajonų centrus. Juk mažų mokyklų sunaikinimas lems ir kaimų išnykimus. Dėl mažesnio mokinių skaičiaus uždarant nemažą dalį regionų gimnazijų, negalime atmesti to, jog dalis jaunų žmonių nebebaigs vidurinės mokyklos programos ir apskritai iškris iš švietimo sistemos. O tai dar labiau padidins atskirtį tarp skirtingų socialinių grupių.
Mokinių vežiojimas į net už 30 km esančias dar veikiančias mokyklas, kai per dieną kelionei mokykliniu autobusu bus sugaištama 2, 3 ar daugiau valandų, galimai turės neigiamą poveikį mokinių emocinei sveikatai, ugdymo kokybei bei galimybėms ne tik kokybiškai mokytis, bet ir lavintis neformalaus švietimo veiklose, dalyvauti popamokinėje veikloje ir mokyklos renginiuose. O tai mažins švietimo prieinamumą ir toliau lems socialinę, kultūrinę atskirtį. Iš to aišku, kad lygių galimybių ir lygiaverčių sąlygų visiems Lietuvos vaikams ugdytis deklaravimas ir lieka tik tuščiu deklaravimu.
Nebepatraukliomis taps ir mokytojų darbo sąlygos. Ypač tų, kurie dirbs tūkstantinėse mokyklose ar važinės susirinkti sau pragyvenimą užtikrinantį darbo krūvį per dar daugiau mokyklų, nei iki šiol. Daliai pedagogų stipriai sumažės darbo krūviai, o kita dalis tiesiog neteks darbo ir išeis iš švietimo sistemos. Ir tai yra blogai, kai vis dar nesutvarkyta mokytojų rengimo sistema, kai per mažai daroma, kad mokytojai būtų motyvuojami, kai dėl to nebebus galinčių ir norinčių dirbti pedagoginį darbą.
Ekspertai, politikai, visuomenininkai, Lietuvos savivaldybių atstovai taip pat pastebi, kad sudarant nevienodas sąlygas valstybinėms ir nevalstybinėms mokykloms, kai pastarosioms jokios griežtos klasių komplektavimo ar privalomo mokinių skaičiaus užtikrinimo taisyklės ir kiti, tik į valstybinį švietimo sektorių nukreipti reikalavimai, negalioja, bus palanki erdvė privataus švietimo sektoriaus suklestėjimui nuskurdinto, sumenkusio, sumažėjusio valstybinio švietimo sektoriaus sąskaita.
Ne visi tėvai bus finansiškai pajėgūs leisti vaikus į privačias mokyklas, kurios ras nišą kurtis ten, kur boluos baltos švietimo žemėlapio dėmės. Tačiau niekaip nevaržomos, jokių reikalavimų dėl savo dydžio neturinčios, gaudamos ugdymo lėšas iš valstybės biudžeto, – tokios nevalstybinės mokyklos tikrai atras norinčių ir galinčių jose mokytis. O nepasiturinčių šeimų vaikai bus priversti arba praleisti didelę dalį savo laiko mokykliniame autobuse, arba apskritai iškris iš ugdymo sistemos ir papildys mažiau išsilavinusiųjų gretas.
V. O ką daryti?
Ką daryti, kad būtų sušvelnintos šio socialinio eksperimento, skambiai pavadinto „Tūkstantmečio mokyklomis“, pasekmės, pirmiausiai siūlo Lietuvos savivaldybių asociacija, apibendrinusi 50 savivaldybių nuomonę. Savivaldybių atstovų nuomone, priemonės mokinių pasiekimų rezultatų gerinimui yra pasirinktos ne tos, nes turėtų būti skatinimo priemonės, o ne per griežtos direktyvos. Rietavo, Plungės, Telšių ir Mažeikių raj. savivaldybių merų nuomone, nuostata, kad į „TM“ programą gali pretenduoti tik tos savivaldybės, kuriose mokosi daugiau nei 1000 mokinių, yra diskriminacinė. Būtų tikslinga ir racionalu taisyti Mokyklų tinklo kūrimo taisykles, paliekant jas tik kaip rekomendacijas, pagal kurias savivaldybės turėtų teisę pačios spręsti dėl mokyklų regionuose.
Savivaldybių atstovai siūlo numatyti 2 – 3 metų pereinamąjį laikotarpį dėl 5 – 8 klasių jungimo atsisakymo, leisti jungtines klases mokyklų skyriuose, palikti galimybę jungti 1 – 4 klases po tris ar keturias į vieną komplektą, išspręsti be darbo liksiančių mokytojų įdarbinimo ir kitas jų socialines problemas, leisti daugiau išimčių dėl vienos, o ne privalomai dviejų III gimnazijos klasės komplektavimo, palikti mažiausią sąlyginį 12 mokinių skaičių gimnazinėse klasėse, o reikalavimą – „ne mažiau kaip po dvi III gimnazijos klasės“ – palikti rekomendacinio pobūdžio, leidžiant spręsti pačioms savivaldybėms, įvertinus esamą situaciją, socialinį, ekonominį, kultūrinį vietos kontekstą bei turimus finansinius ir žmogiškuosius išteklius.
Taip pat savivaldybės siūlo esant mažesniam mokinių skaičiui, nei numatyta teisės aktuose, pasidalinti tokių klasių finansavimo naštą lygiomis dalimis (50 proc. mokymo lėšų skiria valstybė ir 50 proc. skiria savivaldybė). Siūloma centrinei valdžiai pradėti su savivaldybėmis naujas diskusijas, ieškant tinkamesnių priemonių, skatinančių Lietuvos gimnazijų tinklo efektyvumą.
Remiantis Estijos švietimo sėkmės pavyzdžiu būtų logišką svarstyti perimti jų gerąją patirtį stiprinant mokyklas, investuojant į mokymo skaitmeninimą ir IKT plėtrą mokyklose, o švietimo kokybės tobulinimą pradėti nuo ankstyvojo ugdymo – visuotinio ikimokyklinio ugdymo užtikrinimo ir stiprinimo.
Ir jei dar švietimo valdžiai rūpi visų politinių partijų susitarimas dėl Lietuvos švietimo, ji turėtų dar kartą tą Susitarimą atsiversti ir peržiūrėti prioritetus, o neužsiimti tik vienos politinės partijos vienos rinkiminės idėjos įgyvendinimu.
Baigiamosios pastabos
Baigus šią apžvalgą, kiekvienam skaitytojui iškils klausimas – kodėl reikia peržiūrėti šį Susitarimą. O gal ir apskritai iš jo pasitraukti. Atsakymas ir paprastas, ir dvejopas. Pirmiausią iš jų diktuoja vertybinės nuostatos, ir svarbią vietą užima Lietuvos ateities matymas, nes jis iš esmės skiriasi nuo valdančiųjų pateikiamos vizijos.
„Tūkstantmečio mokyklų“ projektas yra skirtas tokios Lietuvos ateičiai, kurioje yra keli miestai ir keliolika provincijos centrų. Todėl ir pasirinkta švietimo kryptis – mokyklų tinklo stambinimas, mokinių klasėje skaičiaus didinimas, geriausių mokytojų telkimas į stambiuosius švietimo centrus.
Mūsų gi vertybinis ateities Lietuvos supratimas suponuoja darnią Lietuvą su klestinčia provincija ir išplėtotu mokyklų tinklu. O ir kokybines švietimo galias mes matome ne švietimo pajėgų stambinime, tačiau ją suprantame kaip:
pirma, nuolatinį mokinio mokymosi motyvacijos skatinimą;
antra, nuolatinį mokytojo kvalifikacijos kėlimą ir naujo mokytojo rengimą;
trečia, šeimos, kad ir kur ji gyventų, palaikymą ir geriausių jai švietimo sąlygų sudarymą;
ketvirta, mokyklos savarankiškumo ir ugdymo būdų įvairovės vystymą.
Antrą atsakymą diktuoja pati Susitarimo dvasia, kuri tarsi tas subalansuotas visų sričių tiltas vestų į švietimo ateitį ir jį statytų visos parlamentinės partijos. Bet taip neatsitiko – Susitarimas ir ypač jo bendrojo ugdymo dalis netapo visų palaikoma švietimo ateitimi. Ja tapo Vyriausybės parengta vadinamoji „Tūkstantmečio mokyklų“ programa, kurią palaiko, deja, ne visos partijos ir pedagogai.
