Diskutuodami su J.Zagorsku supratome, kad mieste jau yra skersinės ašies užuomazga – aplink S.Daukanto gatvę statoma daug reikšmingų pastatų. Tarpukario laikotarpiu sparčiai vystėsi Vienybės aikštė, kilo Vytauto Didžiojo muziejus (architektas V.Dubeneckis), varpinė, Laisvės paminklas (skulpt. J.Zikaris, arch. V.Dubeneckis), įkurtas muziejaus sodelis. Pastatytas Žemės bankas – dabartiniai KTU rūmai (arch. K.Reisonas), viename iš Vienybės aikštės namų įsikūrė Estijos ambasada. Toliau S.Daukanto gatvėje rikiuojasi „Lietuvos“ viešbutis (arch. V.Dubeneckis), „Pieno centro“ rūmai (arch. V.Landsbergis-Žemkalnis), greta – „Pažangos“ rūmai (arch. F.Vizbaras).
Sovietmečiu Vienybės aikštė tapo J.Janonio aikšte – ją projektavo architektai V.Stauskas, S.Bartusevičius, A.Sprindys, K.Šešelgis, B.Zabulionis. Ašis plėtėsi – atsirado daugiau statinių, pavyzdžiui, architekto B.Zabulionio projektuoti Politinio švietimo namai (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto rūmai), kurie architektūriškai yra vienas geriausių tarybinių laikų pastatų, taip pat Miestų statybos projektavimo institutas (arch. A.Sprindys), Pramonės statybos projektavimo institutas (arch. A.Sprindys, V.Stauskas), „Merkurijaus“ parduotuvė (arch. A.Sprindys), S.Daukanto tiltas (arch. A.Sprindys).
J.Zagorskas norėjo, kad šioje ašyje atsirastų „holas“ – agora, jungianti abu Nemuno šlaitus, panašiai kaip sovietmečiu pastatyti Talino koncertų ir sporto rūmai, kurie buvo absoliutus avangardas, labai modernu ir drąsu, ypač tarybiniams laikams. Vis dėlto, man rodėsi, jog reikia išsaugoti gamtą, galvoti apie tolimą ateitį, neužpilti žalio ploto tik betonu. Ši idėja buvo realizuota kaip „Žalgirio“ arena.
Mintis, kad Nemuno saloje galėtų būti arena, atsirado prisiminus A.Smetonos laikus, kai statėme bandydami vytis Europos kultūrą – iki tol buvome stipriai atsilikę, prilaikomi Rusijos imperijos. Su „Žalgirio“ arena, ašies vizija įgavo šiokias tokias teises – ji buvo įtraukta į generalinį planą, atsirado architektų vaizduojamas ryšys su Kaunu kitapus Nemuno.
Kalbant apie kitą upės pusę – ten ašis remtųsi į jau esamus pramoninius kompleksus, kurie galėtų būti regeneruojami į visuomeninės paskirties statinius, kaip, pavyzdžiui, buvusioje elektrinėje įsikūrusi „Tate Modern“ meno galerija Londone. Juk visai panašiai ir „Kauno grūdų“ pastatas turi savo paveldą, istoriją.
Dabar daug kas kritikuojama ir griaunama, ypač sovietiniai statiniai. Itin nesisekė A.Sprindžiui – jis buvo geriausias, todėl jo kūrinius pirkdavo arba „įsitaisydavo“ naujieji Lietuvos verslininkai, o įsigiję griaudavo.
To meto architektai stengėsi kiek galėjo, kad padarytų kažką vertingo, nepaisant politinių aplinkybių. Pavyzdžiui, A.Sprindžiui projektuojant „Miestprojekto“ pastatą tuometinėje J.Janonio aikštėje Kaune, jam buvo duota užduotis sukurti foną V. Lenino paminklui – tačiau iš tiesų asociatyviai tas pastatas priminė toje vietoje stovėjusius Nepriklausomybės akto signataro Jono Vailokaičio namus, vadintus gražiausiu Kauno statiniu, kurį nugriovė vokiečiai baigiantis Antrajam pasauliniam karui.
Pagerbiant J.Vailokaitį, „Miestprojektui“ reikėjo tarpinio varianto, kurio sovietai nesunaikintų, o V.Leniną juk galima nupūsti greitai (tas galiausiai ir buvo padaryta). Man, kaip studentui, ši aikštė buvo tobulas pavyzdys – kaip sovietų laikais formomis, erdvėmis išsaugoti tą „rūtų darželį“, palikti kažką vertingo.
Manau, jog svarbiausia užduotis, kalbant apie miesto plėtrą, yra naujos skersinės ašies kūrimas. Ši Kauno Prisikėlimo ašies formavimo idėja galėtų taptų vėliava tolimesniam miesto vystymuisi.
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, architekto E.Miliūno Prisikėlimo ašies idėja yra paremtos ir šiuo metu vykstančios kūrybinės dirbtuvės „Kaunas 18+18“, kurios yra skirtos Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio įprasminimui Kaune.
