Nors finansų ministrė Gintarė Skaistė su neslepiamu optimizmu prognozuoja, kad ateinančių metais savivaldybių pajamos didės ženkliai, tačiau visiškai neatsižvelgia ir į pačių savivaldybių išlaidų didėjimą, kurį visų pirma lems infliacija, elektros, dujų ir paslaugų kainų augimas. Kaip pavyzdys čia gali būti pateiktas išplėstas kompensacinis mechanizmas, kuriuo gyventojams bus kompensuojama didesnė būsto šildymo išlaidų dalis. Visos šios išlaidos gali atgulti vien tik ant savivaldos pečių. Taip pat nereikėtų pamiršti ir kitų centrinės valdžios sprendimų, kurie didina savivaldybių biudžetų išlaidas. Todėl didesnes valdančiosios daugumos optimistines prognozes reikėtų vertinti itin rezervuotai, nes realus asignavimų padidėjimas bus labai nežymus.
Nesu prieš sprendimus, kurie didins labiausiai pažeidžiamų asmenų finansinę apsaugą ir juos tikrai palaikysiu, tačiau stebina Vyriausybės retorika, kai valdžia įsipareigoja didinti atlyginimus ar plėsti paramos gavėjų ratą, tačiau tam reikalingų lėšų teikiamame biudžete kai kuriais atvejais nenumato. Iš esmės, taip palikdama savivaldybes vienas pačias spręsti dėl savo ir taip nedidelių biudžetų perskirstymo.
Iš savo patirties savivaldybės taryboje, einant mero ir mero pavaduotojo pareigas, galiu drąsiai patikinti, kad dėl panašių centrinės valdžios prognozių, tarybos per metus yra priverstos kelis kartus tikslinti savo biudžetų projektus tam, kad jie atitiktų Vyriausybės sprendimus vienu ar kitu atveju.
Kad šie nuogąstavimai ir teiginiai turi pagrindo, įrodo susidariusi padėtis dėl savivaldybių ugniagesių tarnybų. Nuspręsdami didinti minimalų mėnesinį atlyginimą ir pareiginės algos bazinį dydį, valdantieji tiesiog užmiršo, kad šis didėjimas palies ir savivaldybių ugniagesius. Dėl tokių valdančiųjų priimtų sprendimų, ateinančių metų biudžete savivaldybių priešgaisrinėms tarnyboms trūks mažiausiai 4,3 mln. eurų. Taigi, Vyriausybė turėjo numatyti finansavimą ugniagesiams, kad šie priimti įsipareigojimai nenugultų tik ant savivaldos, siekiant ištaisyti valdančiųjų įsipareigojimų vykdymo spragas. Šiuo atveju, klausimas dėl trūkstamų lėšų vis dar gali būti išspręstas, nes Seime mano iniciatyva registruotas 21 parlamentaro siūlymas numatyti tinkamą finansavimą. Jam jau pritarė Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas (VVSK). Šiam pasiūlymui dar turės pritarti ir Seimo nariai, kai biudžetas grįš į plenarinių posėdžių salę. Reikės tik politinės valios, ypač valdančiosios daugumos parlamentarams, kurių klaidas esame priversti taisyti.
Reikės tik politinės valios, ypač valdančiosios daugumos parlamentarams, kurių klaidas esame priversti taisyti.
Politinės valios reikės ne tik dėl minėto siūlymo, bet ir dėl kitų savivaldai itin svarbių pataisų, kurios leistų savivaldybėms užtikrinti viešųjų paslaugų prieinamumą bei vykdyti investicinius projektus. Kaip ir minėjau, finansų ministrės įtikinėjimą, kad ateinančių metų biudžetas nuteikia labai pozityviai, o savivaldybių pajamos bus ženkliai didesnės lyginant su praėjusiais metais, kol kas labiau norėtųsi vertinti kaip deklaratyvų. Savivaldos atstovai jau dabar reiškia nusivylimą, kad Finansų ministerija neišgirdo jų prašymų dėl 2022 metų biudžeto, ypatingai dėl lankstesnių skolinimosi sąlygų vis dar besitęsiančiu pandeminiu laikotarpiu.
Jau kurį laiką ES valstybėms taikoma Stabilumo ir augimo pakto bendroji išimtis. Fiskalinės drausmės taisyklės suspenduotos bent jau iki 2023 metų. Ši išimtis ES narėse taikoma visam valdžios sektoriui, neišskiriant savivaldos, tačiau Lietuvoje ji nuo 2020 metų taikoma tik valstybės biudžetui.
Deja, bet toks buvo valdančiųjų sprendimas. Jis savivaldybių atžvilgiu yra akivaizdžiai diskriminuojantis.
Šioje vietoje taip pat svarbu pažymėti, kad leidus atveržti skolinimosi limitus savivaldai, skolinti pinigai galėtų būti naudojami tiktai investiciniams projektams. Pavyzdžiui, prisidėjimui prie ES lėšomis arba valstybės biudžeto lėšomis finansuojamų projektų. Taip pat paspartėtų ir tų projektų įgyvendinimas, kurie atneša socialinę, aplinkosauginę ar kitokią naudą. Visą tai reikštų ne tik tvaresnę infrastruktūrą savivaldybės teritorijoje, bet ir geresnes sąlygas verslo ir investicijų atėjimui, o tuo pačiu ir naujas darbo vietas savivaldybės gyventojams.
Tokia, mano manymu, neapskaičiuota Vyriausybės pozicija savivaldybių skolinimosi ir savarankiškumo atžvilgiu išties neramina, nes valstybės sektoriuje akivaizdžiai taikomi dvejopai standartai. Tačiau padėtį dar galima sutvarkyti.
Tą ir darome bei ieškome bendro sutarimo dėl ateinančių metų biudžeto. Nepaisant kai kurių valdančiųjų pasipriešinimo, komitetas, kuriame dirbu, biudžeto projekto svarstymo metu aiškiai pasisakė už savivaldos investicinio potencialo didinimą ir kitų savivaldai itin svarbių biudžetinių pakeitimų priėmimą. Jau dabar galima teigti, kad minėtas komitetas atsižvelgė į Lietuvos savivaldybių asociacijos prašymus dėl biudžeto projekto patobulinimo ir Vyriausybei rekomenduos tikslinti kai kurias jo eilutes, siekiant stiprinti savivaldos, o tuo pačiu ir regionų finansinius išteklius.
Ką svarbu išgirsti savivaldybėms?
Nors valdantieji ir yra nusprendę savivaldai netaikyti Fiskalinės drausmės taisyklių išimties, tačiau biudžeto projekto rėmuose būtina nustatyti bendrą savivaldybių metinio grynojo skolinimosi sumos limitą – tai reikštų, kad kai kurios savivaldybės nustatyta tvarka galėtų pasiskolinti daugiau lėšų, jeigu kitos savivaldybės savo limito neišnaudotų, kartu neviršijant bendros biudžete nustatytos sumos. Šiuo sprendimu ne tik nebūtų didinamas valstybės deficitas, bet ir būtų užtikrinta galimybė efektyviau vykdyti minėtus investicinius projektus.
Taip pat svarbu numatyti lėšas Vietos plėtros paskolų ir garantijų finansinio instrumento sukūrimui. Šis fondas galėtų būti finansuojamas iš ES paramos lėšų ir tai sudarytų galimybę savivaldybėms skolintis palankesnėmis sąlygomis nei iš komercinių bankų. Itin svarbu suprasti, kad šis instrumentas padėtų spręsti regionų plėtros problemą, nes mažoms savivaldybėms bei nedidelės apimties projektams bankai yra nelinkę skolinti.
Tarp kitų svarbių savivaldos siūlymų 2022 metų biudžetui – galimybė pasiekus nustatytus tikslus leisti savivaldybėms nepanaudotas valstybės biudžeto dotacijas naudoti toje pačioje veiklos srityje, o ne grąžinti į biudžetą, taip pat – užtikrinti pilną valstybinių funkcijų finansavimą bei numatyti papildomus 15,8 mln. eurų būsto šildymo kompensacijoms. Kitais metais savivaldybėms papildomų lėšų prireiks tiek dėl išaugusio piniginės paramos gavėjų skaičiaus, tiek dėl kasmet didėjančių socialinių paslaugų kainų. Neskyrus papildomų lėšų, savivaldybės negalės finansuoti jau eilę metų vykdomų socialinių programų, kurios iki šiol yra finansuojamos iš piniginei socialinei paramai nepanaudotų lėšų.
Savivaldybės taip pat tikisi, kad bus kompensuotos dėl pandemijos jų patirtos išlaidos viešajame transporte bei negautos pajamos iš žemės mokesčio.
Ne mažiau svarbus yra ir savivaldybių pagrindinio finansinio šaltinio – gyventojų pajamų mokesčio (GPM) klausimas. Jau ne vienerius metus savivaldybės ragina 100 procentų kompensuoti savivaldybėms prognozuojamas šio mokesčio netektis, kurias nulemia centrinės valdžios sprendimai.
Regioninės atskirties mažinimas, sparčiau pritraukiant investicijas, bei gyventojų teisių į kokybiškas viešąsias paslaugas nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos užtikrinimas – yra visų Lietuvos savivaldybių pirminė pareiga, o Vyriausybė, savo ruožtu, šiame nelengvame procese irgi neturėtų stovėti šalia bei dalyvauti tik stebėtojo teisėmis. Juolab, tiek Ministrų kabinetas, tiek pati valdančioji dauguma ne kartą pasisakė, kad yra už savivaldos finansinio potencialo didinimą ir regionų stiprinimą. Juolab, praėjusių metų pabaigoje buvo pasirašytas memorandumas dėl savivaldybių savarankiškumo. Šalia kitų partijų vadovų, savo parašus ant memorandumo padėjo valdančiųjų partijų pirmininkai Gabrielius Landsbergis, Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Aušrinė Armonaitė. Šiuo susitarimu partijų lyderiai įsipareigojo stiprinti savivaldybes ir finansavimą joms. Todėl ir norisi paklausti, gal pagaliau sutarsime ir pasieksime kompromisą?
