Būtent šioje vietoje reikia stabtelti ir kaip mėgstama dabar sakyti – dekonstruoti Seimo pirmininkės siūlymą, o kartu taip pat pasvarstyti kuo savivaldai gali grėsti ne tik Seimo pirmininkės, bet ir konservatorių kol kas tik svarstomas Konstitucijos keitimo modelis.
Visi Seimo nariai žino, kad Konstitucijos keitimas yra sudėtingas, daug laiko reikalaujantis ir turintis du kartus sulaukti bent 94 Seimo narių pritarimo balsuojant, procesas.
Žinant šį Konstitucinį reikalavimą, visiškai suprantama, kad Konstitucijos pakeitimo tekstui dar prieš pasiekiant Seimo posėdžių salę turi būti pasiektas iš esmės platus visų Seimo frakcijų pritarimas, o vien norint jį užregistruoti reikia mažiausiai 36 Seimo narių parašų. Šiuo metu Seime diskutuojama dėl trijų (bet panašu, kad yra ir ketvirtas) skirtingų Konstitucijos pakeitimo variantų. Pirmas, kurį siūlo Seimo pirmininkė – tikrai trumpas ir lakoniškas, t.y. tiesiog numatyti Konstitucijoje bent jau sąvoką „meras“ (nes iki šiol žodžio „meras“ Konstitucijoje nerasite) ir parašyti, kad meras renkamas tiesiogiai atitinkamos savivaldybės gyventojų.
Antras, kurį mini konservatoriai – papildomai numatyti, kad meras turi būti ne tarybos narys ir ne savivaldybės vadovas – o turėtų pakeisti administracijos direktorių, t.y. tapti savivaldybės tarybos sprendimų vykdytoju, kurį kažkodėl turėtų rinkti savivaldybės gyventojai tiesiogiai. Trečias – mano paruoštas ir socialdemokratų frakcijos anonsuotas, jog meras turi likti tokioje pozicijoje, kaip dabar numato Vietos savivaldos įstatymas, t.y. savivaldybės tarybos narys, tarybos pirmininkas ir savivaldybės vadovas. Na, ir ketvirtas variantas, apie kurį kalba kelios frakcijos – tai papildomai numatyti merui kadencijų (dviejų ar trijų iš eilės) apribojimą, nelabai ką daugiau ir keičiant, o gal ir keičiant, bet svarbiausia – apriboti kadencijas.
Apie konservatorių ir socialdemokratų pasiūlymus jau kalbėta daug. Abu variantai sulaukia kritikos ir tuo pačiu palaikymo. Dėl merų kadencijų apribojimo nuomonės taip pat prieštaringos. Dėl Seimo pirmininkės ir, kaip suprantu, Liberalų Sąjūdžio siūlymo kol kas kalbama mažai, o jis mano manymu nėra jau toks „lakoniškas“, „trumpas“ ir nekaltas.
Taigi, pereikime pagaliau prie jo „dekonstrukcijos“.
Iš pirmo žvilgsnio, šis pasiūlymas galėtų atrodyti kaip realus kompromisas, galintis tenkinti visų Seimo frakcijų norus ir atliepti Konstitucinio teismo sprendimą. Reikėtų tiktai Konstitucijoje įrašyti, kad merus tiesiogiai renka gyventojai. Deja, ties tuo procesas nesustotų, o tik įgautų pagreitį, o jo galutinis rezultatas šiuo metu yra visiškai nenuspėjamas ir sunkiai prognozuojamas.
Ko Seimo pirmininkė nepasako, tačiau ką puikiai supranta, jog priėmus tokį Konstitucijos pakeitimą – teks iš karto teikti labai didelį, visiškai nediskutuotą ir neaptartą Vietos savivaldos įstatymo keitimą, nes kaip tik jame teks numatyti KAS yra meras, KOKIOS yra jo teisės ir pareigos, KOKIE yra jo įgaliojimai ir galios, o analogiškai teks spręsti dėl mero pavaduotojo (pavaduotojų).
Akivaizdu, kad priėmus Seimo pirmininkės siūlymą, šiandien egzistuojantis teisinis mero ir jo pavaduotojo (pavaduotojų) reglamentavimas NEATITIKS Konstitucinio teismo išaiškinimo, todėl turės būti keičiami. Šioje vietoje iš anksto turėsime minų lauką ir nesutarimą, nes visos frakcijos turės savo pasiūlymų, kurie tikrai bus dažniausiai kardinaliai priešingi. Net neabejoju, kad konservatoriai sieks merą padaryti tarybos sprendimų vykdytojų, socialdemokratai tam prieštaraus. Kol kas negaliu pasakyti kokios pozicijos laikysis kitos frakcijos.
Todėl Seimo pirmininkės pasiūlymas tik iš pirmo žvilgsnio yra „lakoniškas“ ir „trumpas“. Realybėje jis savyje užkoduoja didžiulius teisės aktų pakeitimus, kuriuos reikės numatyti, pateikti, apsvarstyti ir patvirtinti. Tam reikės skirti daug laiko, darbo, ir net neabejoju, kad ne vieną mėnesį politikų tarpe virs aršūs ginčai. Prie viso to politikai savo nuomonei patvirtinti sieks gauti motyvuotą Lietuvos savivaldybių asociacijos nuomonę, kitų suinteresuotų asociacijų pozicijas. Pasikartosiu – tam reikia daug laiko, o jo nėra tiek daug, nes jau 2022 metų vasarą turės būti paskelbti savivaldybių tarybų (o jeigu pasiseks pakeisti Konstituciją) ir merų tiesioginiai rinkimai.
Šis pasiūlymas taip pat slepia labai akivaizdžią „miną“, nes jeigu mero įgaliojimus, galias įstatyme perrašysime dabar – tai ir šioje kadencijoje, ir ateinančiose kadencijose Seimo nariams kils didelė pagunda vėl radikaliai keisti šias nuostatas. O kodėl ne? Tarkime artėjant savivaldos rinkimams politikui taps aišku, kad jo atstovaujama partija neturės didelio palaikymo, neturės „savų merų“.
Labiausiai neramina, kad atskiri politikai labai pabrėžia tas savivaldybes, kuriose merui ir tarybai nesiseka dirbti kartu.
Toks politikas galės siūlyti įstatyme numatyti labiau riboti mero funkcijas, plėsti opozicijos įgaliojimus ar savivaldybės tarybos galias. Gali būti ir kita medalio pusė. Seimo narys ar narių grupė, matydama, kad jų politinės jėgos laimės daug merų pozicijų, gali pasiūlyti dar labiau sustiprinti merų galias. Tokiu būdu politikų galvose gali gimti kuo įvairesnės, įdomesnės idėjos, kurios galų gale pačią savivaldą gali nuvesti ir į chaosą. Jau dabar mero, mero pavaduotojo įgaliojimų nuostatos per šešis metus keistos beveik dvidešimt kartų.
Ar reikia ir toliau tęsti šią įstatyminę karuselę? Labiausiai neramina, kad atskiri politikai labai pabrėžia tas savivaldybes, kuriose merui ir tarybai nesiseka dirbti kartu, kuriose kyla įtampos, nesusikalbėjimas ir nerandama kelio kaip dirbti kartu. Šie atvejai stipriai viešinami ir visuomenei pristatomi taip, tarsi visose savivaldybėse yra panaši situacija ir ją reikia keisti. Deja, turėčiau šiuos kritikus nuvilti, nes tokių savivaldybių yra ne daugiau penkių iš šešiasdešimties. Ar dėl to tikrai reikia keisti likusių penkiasdešimt penkių darbo tvarką?
Taigi, trumpas ir lakoniškas Konstitucijos pakeitimas po savimi tikrai slepia ne tik po to kilsiančią politinę audrą, tačiau ir daug laiko ir pastangų pareikalausiančius papildomus susitarimus, pozicijų derinimus ir bereikalingas diskusijas, kurios savivaldybėms suteiks dar daugiau neaiškumo dėl ateities.
Šiuo metu tarybos nariai, išskyrus merus ir merų pavaduotojus, negauna pastovaus atlygio už savo veiklą, neturi kabinetų, tarnybinių automobilių.
Nors dar neteko matyti konservatorių ruošiamo Konstitucijos pakeitimo projekto, tačiau iš viešoje erdvėje pasirodančių pasisakymų aiškėja, kad jie neabejotinai norės sumažinti dabar esančius savivaldybės mero įgaliojimus, faktiškai jį paliekant tik savivaldybės tarybos priimtų sprendimų vykdytoju, nors viešai sakoma, kad toks meras kaip tik atvirkščiai turės didesnius įgaliojimus ir savarankiškumą. Kadangi meras tokiu atveju nebebus savivaldybės tarybos nariu, yra siūloma įvesti kelias naujas pareigybes: tarybos pirmininko, jo pavaduotojų. Galbūt reikėtų priminti pasiūlymo autoriams, kad šiuo metu savivaldybėje iš politikų atlyginimus gauna tik merai ir merų pavaduotojai.
Ar tai reiškia, kad konservatoriai siūlo padidinti vietos politikų, kurie gaus atlyginimus, skaičių? Šiuo metu tarybos nariai, išskyrus merus ir merų pavaduotojus, negauna pastovaus atlygio už savo veiklą, neturi kabinetų, tarnybinių automobilių. Ar tai reiškia, kad naujoms pareigybėms savivaldybėse reikės ir naujų kabinetų, automobilių, sekretorių? Tačiau pats svarbiausias argumentas prieš konservatorių siūlomą variantą, kad meras šiuo metu visų pirma yra renkamas POLITIKAS, ir kas svarbiausia, kad savivaldybių gyventojai pirmiausia taip jį ir mato – meras yra jų tiesiogiai išrinktas politikas, vadovaujantis savivaldybei. Konservatoriai gi siūlo žmonėms rinkti ne politiką, o KITŲ politikų sprendimų vykdytoją, iš esmės – pareigūną, kuris bus visiškai priklausomas nuo tarybos valios.
Sunkiai įsivaizduoju, ką tokiu atveju rinkimuose turėtų rinkėjams kalbėti būsimi merai-direktoriai? Kad bus uolūs vietos tarybų užgaidų vykdytojai? Ar kad nepasiduos joms? O jeigu taip atsitiks? Ar iš anksto turime įstatyme numatyti kaip taryba turėtų atstatydinti tokį merą? Dar vienas klausimas, į kurį nėra aiškaus atsakymo, kas jeigu savivaldybės gyventojai išrinks meru tokį asmenį, kuris faktiškai turės būti administracijos direktoriumi, t.y. organizuoti savivaldybės administracijos darbą, bet jam tiesiog trūks kompetencijų? Vėl ir vėl klausiu savęs – kam viso to reikia? Kam reikia keisti sistemą, kuri veikia šešis metus, kuri tenkina savivaldybių gyventojus, kuriai neprieštarauja didžioji dalis vietos politikų, kuri jau tapo įprasta, priimtina ir galima sakyti – stabili.
Nuoširdžiai tikiu ir ne kartą tą esu sakęs viešai, kad mano ir socialdemokratų frakcijos paruoštas Konstitucijos pakeitimas nors ir nėra toks „lakoniškas“ ir „trumpas“, tačiau kaip tik savyje neneša toliau sekančio politinio chaoso, o leis labai ilgam laikui išspręsti konstitucinio teismo užduotus klausimus, nes nebereikės svarstyti ne vieno Vietos savivaldos įstatymo straipsnio atitikimo Konstitucijai. Gerbdamas Konstitucinio teismo nutarimą, turiu akcentuoti, ką žino visi teisininkai. Nors dabartiniu metu galiojančios Vietos savivaldos įstatymo nuostatos apibrėžiančios mero padėtį savivaldoje ir yra prieštaraujančios Konstitucijai, tačiau jas perkėlus į pačią Konstituciją – ši teisinė kolizija bus išspręsta.
Baigdamas noriu pabrėžti, kad puikiai suprantu visus argumentus už ir prieš, juos analizuoju, vertinu, tenka kalbėtis ne tik su kolegomis Seime, bet ir teisininkais. Šio proceso metu pastebiu vieną dalyką, kuris mane, kaip buvusį savivaldybės tarybos narį, mero pavaduotoją, merą – liūdina. Mažai kas iš pašnekovų pastebi bent jau man akivaizdų dalyką. Kuo ilgiau svarstysime kas yra savivalda, koks modelis turi būti, kokį modelį MES turime savivaldai parinkti, tuo labiau ir aiškiau savivaldybių gyventojams parodysime, kad ne JIE gali spręsti, o MES jiems primesime SAVO savivaldybės modelio matymą, aiškiai parodydami, kad labiau už juos žinome, kaip jie turi gyventi.
Retorinis klausimas: ar nors vienam suaugusiam žmogui tai gali patikti? Taip pat visiems Seimo nariams, kurie kelia klausimą dėl merų kadencijų skaičiaus ir argumentuoja, kad kai kurie merai gerokai per ilgai užsisėdėjo savo vietose, nuoširdžiai siūlau žvilgtelėti į veidrodį ir lygiagrečiai paruošti Konstitucijos atitinkamų straipsnių pakeitimą, kuriais būtų apribojamos ir Seimo narių kadencijų skaičius.
