Analizė rodo, kad skurdo lygis šalyje nustatomas remiantis šešiais pagrindiniais ekonominiais rodikliais. Verta pastebėti, kad net du iš jų yra tiesiogiai susiję su energijos kainomis – gyventojai, neišgalintys susimokėti komunalinių mokesčių ar nepajėgūs tinkamai šildyti savo namų ūkio, rizikuoja susidurti su piniginiais sunkumais ir atsidurti ties skurdo rizika. Todėl nenuostabu, kad šalyje augant bendrai skurdo rizikai, auga ir vadinamasis energetinis skurdas. Energetinis skurdas, dar vadinamas energetiniu nepritekliumi, reiškia situaciją, kai asmenys yra nepajėgūs pakankamai šildyti būsto ar gauti reikalingų su energijos tiekimu susijusių paslaugų už prieinamą kainą.
Statistikos duomenimis, praktiškai ketvirtadalis mūsų namų ūkių yra nepajėgūs pakankamai šildyti būsto, nes energijos kainos tiesiog yra neįperkamos. Tokia situacija žmones stumia į įsiskolinimus už komunalines paslaugas. Šie gyventojai dėl menkų pajamų negali sau leisti pakankamai šildytis, o prasčiau yra tik keliose kitose ES narėse ir net keturis kartus viršija Bendrijos vidurkį. Energetinis skurdas yra itin opi Lietuvos problema, kuriai, mano manymu, nėra skiriama pakankamai dėmesio, ir akivaizdu tik viena – ši energetinė krizė ir sparčiai augančios elektros, dujų ir šildymo kainos tuos žmones pastatys į dar keblesnę situaciją.
Viena iš priemonių spręsti aukštų energijos kainų problemą – tvarios energetikos diegimas, namų atnaujinimas ir technologinė pažanga, t. y. vadinamojo Žaliojo kurso paketo įgyvendinimas. Ši energijos krizė turėtų paspartinti šiuos veiksmus – subsidijuoti ne dujų importą ir CO2 išmetimus, o finansiškai skatinti greitesnį gamtinių dujų vartojimo atsisakymą ir spartesnę pastatų renovaciją. Kitaip tariant, neefektyvaus energijos vartojimo problemos turi būti sprendžiamos užtikrinant efektyvesnį energijos naudojimą pastatuose ir įrenginiuose bei laipsniškai atsisakant iškastinio kuro. Tačiau tokios esminės priemonės gali būti įgyvendinamos tik ilguoju laikotarpiu. Tam tikri žingsniai jau planuojami.
Vyriausybė tarp ilgalaikių priemonių, skirtų namų ūkių energetiniam savarankiškumui ir „žalumui“ didinti, numato finansinės paramos paketą iš ES fondų, tarp jų – finansavimo užtikrinimas gaminantiems vartotojams, šilumos punktų efektyvinimas, taip pat planuojama kurti energetines bendrijas. Visą tai atrodo gražiai, bet tokie planai dienos šviesą išvys palyginti negreitai. Daugiabučių namų atnaujinimo tempai taip pat nedžiugina. Praėjus metams nuo dešiniųjų valdžios atėjimo į Seimą ir Vyriausybę, buvo padarytas tik vienas – procedūrinis – darbas, kuriuo tikimasi pagreitinti renovacijos tempus.
Šį mėnesį savo veiklą pradėjo naujai įsteigtas Pastatų energinio taupumo departamentas, kai Aplinkos ministerijai pavaldžios agentūros – Būsto energijos taupymo agentūra (BETA) ir Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) – buvo sujungtos į vieną departamentą. Aplinkos ministras neslepia optimizmo: anot jo, šis sujungimas patrigubins renovacijos tempus. Bet kartu buvo patikslinta, kad visą tai įvyks ne šiandien ar rytoj, o tik ateityje. Naujojo departamento vadovas net neslepia, kad APVA vizija – efektyviai energiją vartojančio ir nepriklausomo nuo iškastinio kuro Lietuvos pastatų fondo sukūrimas iki 2050 m. Matant tokius planus, galima teigti, kad energinio efektyvumo didinimui ir kovai su klimato kaita skirtų priemonių, švelniai tariant, dar teks palaukti – ir ne vienerius metus.
Žinoma, renovacijos procesas niekur nedings. Nors ir stringant, Vyriausybė toliau įgyvendins pastatų ir šilumos ūkių atnaujinimą, tik ne tokiu tempu, koks yra reikalingas ir kokio tikėjomės. Tačiau ką daryti šiandien, kai dabartinė energetinio skurdo problema niekur nedingsta, o energijos krizė šiuo šildymo laikotarpiu ją tik paaštrins? Vien norint, kad situacija neblogėtų ir išliktų tokia pati, Vyriausybei į energijos kainų šuolį buvo būtina sureaguoti laiku ir tinkamai.
Deja, pavėluoti ir neapgalvoti siūlymai atidėti mokėjimus už išaugusias energijos kainas į ateitį, gyventojus stumia į unikalią situaciją, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, nes daugelis jų nuėjo kitu keliu, mano manymu, žymiai efektyvesniu ir socialiai jautresniu. Pabrangus elektrai ir dujoms, Bendrijos narės ieškojo būdų kaip esamą šuolį kompensuoti, o neišdėlioti vartotojams sąskaitų ateičiai. Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, Estija skiria 37 mln. eurų paramai tiems namų ūkiams, kurie gyvena žemiau santykinės skurdo ribos. Kompensacijas gaus iki 70 tūkst. šeimų, jiems bus padengiama 80 proc. energijos kainos. Skirtingai nuo Lietuvos, toks kompensacinis mechanizmas bus taikomas automatiškai ir nevers šių šeimų kreiptis į vietines seniūnijas prašant išmokų. Be to, visiems vartotojams bus kompensuota 50 proc. tinklų paslaugos mokesčio. Estijos Vyriausybė paskelbė, kad visa trumpalaikė parama šiai valstybei kainuos 88 mln. eurų, o tokius biudžeto praradimus Estija planuoja padengti parduodama nepanaudotus taršos leidimus.
Tik priminsiu, kad Lietuvos Vyriausybė net nesvarstė tokios galimybės. Šiaip valdžia itin mėgsta mūsų valstybę lyginti su Estija, lygiuotis į geruosius pavyzdžius, bet šįkart taip neatsitiko. Vietoje to, viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad „Ignitis“ planuoja skolintis iki 104 mln. eurų – tam, kad galėtų amortizuoti smarkiai išaugusias gamtinių dujų ir elektros kainas. Skirtumas tarp Estijos ir Lietuvos sprendimų toks, kad šiaurinė Baltijos valstybė iš savo gyventojų nereikalaus padengti minėtų 88 mln. eurų, o Lietuvos vartotojams šią sumą su palūkanomis teks sumokėti per penkerius metus.
Užtat pati bendrovė viešai pasidžiaugė, kad 104 mln. eurų paskola iš privataus banko leis išvengti neigiamo poveikio bendrovės veiklai ir jos pelnui, kuris šiais metais gali siekti ir 310 mln. eurų! Bet grįžkime prie ES narių ir jų priimtų sprendimų. Ne tik Estija, bet ir kitos Bendrijos šalys pasirinko kitokią strategiją siekdamos suvaldyti energijos krizę. Mažesnė mokestinė našta šaltuoju periodu, laikinai pamažintos subsidijos atsinaujinančiai energetikai, įvairios vienkartinės ir periodinės išmokos – tokie jų planai.
Minėtas tyrimas aiškiai parodo, kad Lietuva pasirinko sąskaitas nukelti ateičiai, kai kitos valstybės renkasi mažesnių mokesčių ir vienkartinių kompensacijų kelią. Toks keistas Lietuvos išskirtinumas kelią nerimą ir klausimų, ar pasirinkti veiksmai yra teisingi. Kol kas dešiniųjų Vyriausybės vykdoma kainų amortizavimo politika tikrai nedžiugina. Pirmosios šio šildymo sezono sąskaitos tai tik patvirtina – Vilniuje centralizuotai tiekiama šiluma per metus, palyginti su tuo, ką turėjome pernai tuo pačiu metu, pabrango 96 proc.
Kai kuriuose Lietuvos rajonuose gyventojus pasiekė rekordinės sąskaitos už spalio mėnesio šildymą – už 45 kv. m. butą gyventojams teks sumokėti beveik 130 eurų, o to paties rajono gyventojams, kurie įsikūrę 68 kv. m. bute, teks savo pinigines patuštinti beveik 174 eurais. Duomenys rodo, kad tai ne pabaiga. Centralizuotas šildymas gruodį visoje Lietuvoje gali būti 60 proc. brangesnis nei prieš metus, o vien Vilniuje – apie 2,2 karto brangesnis. Akivaizdu, kad šios sumos viršija net nepalankiausias prognozes. O pats faktas, kad Lietuvos Vyriausybė išsiskiria tarp ES narių, rodo, kad mūsų valstybė bus viena iš tų, kurias labiausiai palies šis elektros, dujų ir šildymo kainų šuolis. Deja, bet tai paskatins dar didesnį energetinį skurdą, kurį labiausiai jaus pažeidžiamiausios visuomenės grupės – daugiavaikės šeimos, vieniši asmenys, vieniši tėvai, auginantys vaikus, senatvės pensininkai ir žmonės su negalia.
Centralizuotas šildymas gruodį visoje Lietuvoje gali būti 60 proc. brangesnis nei prieš metus.
Šiomis dienomis itin dažnai girdime skambius valdančiųjų pasisakymus apie didėsiančias pensijas, socialines išmokas ir algas, bet valdančioji dauguma patogiai nutyli, kad tokį padidėjimą su savimi nusineš žaibiškai auganti infliacija, o vartotojų sumokėti pinigai už pabrangusią energiją tyliai nuguls „Igničio“ ir bankų sąskaitose.
