Esminiu įstatymo pakeitimu būtų galima laikyti naujai įvedamą socialinių paslaugų rūšį – prevencines socialinės paslaugas. Ministrės nuomone, tokios paslaugos padės suteikti žmonėms kokybišką kompleksinę pagalbą arčiausiai namų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) numato kiekvienoje savivaldybėje įkurti bent po vieną naują Metodinį kompleksinių paslaugų šeimai centrą, skirti dėmesio socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinei kompetencijai – numatomas visų socialinių paslaugų srities darbuotojų kvalifikacijos kėlimas ir supervizijos. Taip pat turėtų didėti privalomų įvadinių mokymų valandų skaičius socialinių darbuotojų padėjėjams.
Nors iš pirmo žvilgsnio SADM pristatyti pokyčiai nukreipti į visų teikiamų socialinių paslaugų stiprinimą, pateiktame įstatymo pakeitimų projekte galima rasti ir nerimą keliančių aspektų, grėsmių, kurių valdantieji nėra linkę iki galo paaiškinti.
Kaip minėta, naujai priimtame įstatyme numatomas esminis socialinių paslaugų rūšių pokytis –socialines paslaugas skirstyti į prevencines, bendrąsias ir specialiąsias. Iki šiol prevencinės paslaugos buvo teikiamos bendrųjų paslaugų pakete, akcentuojant aiškaus poreikio egzistavimą kaip sąlygą teikti tokias paslaugas. Įtvirtinus naują reglamentavimą dėl prevencinių paslaugų, kaip atskiros socialinių paslaugų rūšies, gali būti naikinama kita itin svarbi paslauga – atsakas į poreikį. Dėl tokių pakeitimų atsiranda pavojus, kad sutriks tam tikrų socialinių paslaugų grandis, kuri šiuo metu leidžia spręsti konkrečias, jau iškilusias žmogaus ar šeimos socialines problemas.
Įstatymo pataisose reglamentuojama, kad paslaugos teikiamos „visiems“ asmenims, šeimoms ir bendruomenėms. Iš vienos pusės – tai tarsi judėjimas link siektinų tikslų, t. y. socialinės gerovės; iš kitos pusės – nėra iki galo aišku, kas finansuos šį socialinių paslaugų teikimą visiems gyventojams.
Tai vienas svarbiausių momentų, nes nei iš paties įstatymo, nei ministrės atsakymų į Seimo narių klausimus nėra aišku, ar dabartinė socialinių paslaugų infrastruktūra – žmogiškųjų ir finansinių išteklių atžvilgiu – yra pajėgi teikti socialines paslaugas visiems gyventojams. Iki šiol orientuotasi į paslaugų teikimą pagal poreikį tiems, kam jų reikia. Ypatingai neramina tai, kad naujų paslaugų teikimas iš valstybės dotacijų ar ES struktūrinių fondų lėšų gali būti tiesiog nepakankamas, o trūkstamas lėšas bus nurodoma finansuoti iš savivaldos biudžetų. Visa tai yra daugiau nei tikėtina – savivaldai ne kartą teko šitai patirti: valstybės prisiimamus įsipareigojimus gyventojams galiausiai savo lėšomis ir savo biudžetų sąskaita turi vykdyti pačios savivaldybės.
Šalia klausimo, kas visa tai finansuos, iškyla ir kitas – kiek papildomų žmogiškųjų išteklių ir finansavimo jiems reikės? Ar yra preliminariai paskaičiuota, kiek valstybės ir savivaldybių biudžetams tokie pakeitimai kainuos? Manau, tai paprasti klausimai, į kuriuos nei ministrė, nei valdančioji dauguma kol kas neatsako, nors savivaldai atsakymų reikia jau dabar, nes po mėnesio savivaldybių tarybos tvirtins 2022 m. biudžetus.
Ar yra preliminariai paskaičiuota, kiek valstybės ir savivaldybių biudžetams tokie pakeitimai kainuos?
Akivaizdu, kad atsakyti į šiuos klausimus reikėtų kuo greičiau, nes įstatymas labai aiškiai reglamentuoja, kad būtent savivaldybė atsako už socialinių paslaugų teikimo užtikrinimą savo teritorijoje.
Jau šiais metais kiekviena savivaldybė privalo akredituoti visus socialinių paslaugų teikėjus. Vaikų dienos centrai sėkmingai tvarkosi. Globos paslaugos intensyviai licencijuojamos, nes tik akredituotos socialinės paslaugos galės būti finansuojamos ir valstybės, ir savivaldybės lėšomis. Iki šiol socialinių paslaugų centrai vadovavosi poreikio principu – teikė pagalbą šeimoms ar asmenims, kurie negali savarankiškai funkcionuoti visuomenėje dėl nustatytų specialiųjų poreikių, rizikos faktorių ir pan. Įsigaliojus įstatymo pakeitimams, bet kuris licencijuotas privatus paslaugų teikėjas ar nevyriausybinės organizacijos, surinkę sau „patogesnius“ klientus – neturinčius negalios, priklausomybės nuo alkoholio ar kitų sunkumų – turės teisę tapti akredituotu socialinių paslaugų teikėju ir siūlyti šias paslaugas realaus poreikio neturintiems gyventojams, šeimoms, net bendruomenėms.
Kyla pagrįstų abejonių, ar neatsitiks taip, kad pretenduodami gauti finansavimą kai kas savo paslaugas teiks šeimoms ar asmenims, neturinčioms nieko bendro su socialinės rizikos grupėmis, nes tai bus labai „patogu“ ir finansiškai naudinga, tuo metu kiti – greičiausiai iš savivaldybių biudžetų išlaikomi centrai – ir toliau neš didžiausią krūvį, nesirinkdami gavėjų nei pagal būdą, nei pagal išvaizdą ar problemos mastą, nes tai daryti jie tiesiog privalės pagal socialinių paslaugų įstatymą.
Šioje vietoje įžvelgiu labai didelį pavojų, nes valstybė, norėdama plėsti socialinių paslaugų rūšis ir prieinamumą, tiesiog „užmerks akis“ ir nesilaikys tame pačiame įstatyme įtvirtintų subsidiarumo ir partnerystės principų, o savivaldybė privalės laikytis įstatymo reikalavimų, ir privatūs paslaugų tiekėjai galės savo paslaugas teikti atsižvelgdami į esamą ar numatomą projektinį finansavimą bei rinktis „patogias“ paslaugas ir „patogius klientus“.
Jau pripratome prie to, kad dabartiniai valdantieji nėra linkę tartis ir diskutuoti ne tik su opozicija, bet ir su socialiniais partneriais, nes sulaukia per daug nepatogių ir nepopuliarių klausimų. Taip yra ir šiuo atveju. Jau dabar matyti, kad Socialinių paslaugų įstatymo pakeitimuose slypi nemažai neatsakytų klausimų ir rizikų. Jei ministerija ir analizavo padėtį, tai surinkti duomenys neviešinami. Tiek savivaldybėms, tiek socialinių paslaugų centrų darbuotojams lieka neaišku, ar esama socialinių paslaugų infrastruktūra pajėgi teikti paslaugas visiems norintiems, kaip numatė ministrė.
Jau dabar matyti, kad Socialinių paslaugų įstatymo pakeitimuose slypi nemažai neatsakytų klausimų ir rizikų.
O kas nutiks, jeigu paaiškės, kad šis tinklas nepajėgus to daryti? Kas prisiims atsakomybę, kai paaiškės, kad be papildomų etatų, lėšų ar patalpų šio tikslo neįmanoma pasiekti? Kol kas atrodo, kad ministerija yra linkusi viską permesti savivaldai. Jeigu nesisektų įgyvendinti naujųjų įstatymo nuostatų, greičiausiai savivalda, kaip visada, būtų atpirkimo ožys, ant kurio būtų kariami visi šunys neįgyvendinus siūlomo socialinių paslaugų teikimo „visiems gyventojams“ modelio. Labai nesinorėtų po kurio laiko išgirsti, kad dėl visko kalta savivalda. Juk ne paslaptis, kad socialinio darbuotojo profesija nėra nei prestižinė, nei gerai apmokama, naujų darbuotojų pritraukimo į šią sferą problema neišspęsta ir niekur nedings.
Oponentai pasakys, kad bet koks pokytis susijęs su rizika ir kad tai neišvengiama. Sutinku. Taip pat sutinku, kad būtina gerinti socialinių paslaugų kokybę, didinti šių paslaugų prieinamumą. Tačiau namo nepastatysi be pamato – pokyčių neįmanoma realizuoti, jeigu tam nėra pasiruošta. Savivaldybės, kurios yra įpareigotos užtikrinti socialinių paslaugų teikimą, privalo būti supažindintos su visomis pokyčių diegimo grėsmėmis ir su šių pokyčių kaina. Ar neatsitiks taip, kad ir toliau gyvensime tik deklaruojamos socialinės gerovės valstybėje?
Ir ministerijai, ir ministrei noriu palinkėti kuo skubiau viešinti šio įstatymo pakeitimų įgyvendinimo kainą, kuo skubiau pradėti kuo išsamesnes konsultacijas su Lietuvos savivaldybių asociacija ir savivaldybių socialinių paslaugų centrais. Taip pat noriu palinkėti, kad, kai ateis laikas akredituoti naujus socialinių paslaugų tiekėjus, kad tai būtų daroma ne tik žiūrint, ar tiekėjai atitinka įstatymo nuostatas, bet ir atsižvelgiant į konkrečios savivaldybės – ir, žinoma, valstybės – galimybes finansuoti tokias paslaugas konkrečioje vietovėje: ar esama tokių paslaugų poreikio, ar tokios paslaugos netaps tik eiliniu „projektu“ valstybės ir savivaldos lėšoms „įsisavinti“?
