Lietuvos automobilių sporto federacijos prezidentas po tragedijos viešai skelbia, kad prioritetinė veikla yra saugumas, tačiau LASF patvirtintuose naujuose įstatuose federacija nei tikslų, nei uždavinių, susijusių su saugumu, sau nekelia. Be abejo, įstatai yra tik dokumentas, kuris nurodo organizacijos veiklos kryptį. Daug didesnę naudą atneštų LASF atlikti darbai dalyvių bei žiūrovų saugumui užtikrinti. Deja, teigiamų darbų reikėtų labai atidžiai ieškoti, o štai incidentų ir tragedijų rasti žymiai lengviau.
2011 metais Lietuvos žiedinių lenktynių čempionato antrame etape vienas lenktynininkas savo pajėgumą įrodo kumščiais techninio aptarnavimo zonoje „auklėdamas“ nepilnametį savo konkurentą. Po vyriško susiėjimo varžybos vyksta toliau. Mušeika atsiperka simboline bauda, kurią skiria LASF.
2012 metais „Mini žiedo“ žiedo varžybose sudega vieno iš dalyvių automobilis „Honda Integra“. Automobilių sportas yra didelės rizikos sporto šaka ir technika gali iškrėsti netikėtumų, šiuo atveju – užsidegti. Tačiau vienas faktas yra sunkiai suvokiamas: varžybose nebuvo ugniagesių, o LASF išreiškė savo poziciją, kad varžybos atitinka reglamentą ir gaisrininkų ekipažas nebuvo reikalingas.
Pagal ralio saugos planą tragedija Vilniaus ralyje neturėjo įvykti. Keista, bet planai popieriuje, reglamentai ne visada atitinka realybę. Jau prieš varžybas profesionalūs lenktynininkai teigė, kad trasa yra per greita. Tai – pirmas įspėjimas apie pavojų. Po tragedijos varžybos tęsiamos toliau, atsakingi asmenys įvertina situaciją – „yra kaip yra“.
Kyla elementarūs klausimai:
Ar LASF dirba kompetentingi žmonės?
Ar LASF prisiima atsakomybę už savo veiklą?
Kuria kūno vieta reikia mąstyti, kad po žmogaus žūties būtų leidžiama tęsti varžybas?
