Tačiau ar ne per atlaidžiai ir mažai dėmesio skiriama viešajam interesui pačių teritorijų planavimo dokumentų rengimo procese. Juk pagal tų pačių bendrųjų planų sprendinius masiškai vyksta intensyvios statybos rekreacinėje-kurortinėje aplinkoje – paežerėse, vaizdinguose šlaituose ar kitose vertingose gamtinėse vietose.
Tad kas ir kaip iš tikrųjų prižiūri viešąjį interesą ir reguliuoja teritorijų planavimo dokumentų rengimą?
Pirmiausia, už teritorijų planavimo reglamentavimą yra atsakinga Aplinkos ministerija. Ji ruošia teisės aktus, jai priskirtas šalies bendrojo plano įgyvendinimo organizavimas. Tačiau ministerija, be atskirų deklaracijų bei aptakių teisės aktų, didesnės atsakomybės bei koordinacijos šioje srityje nesiima, nors tam ir turi visus svertus. Tad visi kylantys klausimai paliekami spręsti savivaldybių lygmenyje.
Savivaldybių lygmenyje visa atsakomybė už teritorijų planavimą, o kartu ir viešąjį interesą, tenka administracijų direktoriams, vyriausiems architektams, projektuotojams. Tačiau čia toliau seka centrinės valdžios koordinavimo stygius bei teritorijų planavimo tikslų įgyvendinimo teisinis neapibrėžtumas – nėra reikiamų urbanistinių normų, plėtros strategijos, reikalavimų urbanistinei kokybei, viešųjų erdvių sudėčiai ir pan. Todėl savivaldybės, neturėdamos krypties, šioje srityje gali veikti labai laisvai ir plačiai. Deja, tokia veiklos laisvė dažnai panaudojama ne kokybiškos urbanistikos kūrimui, o įvairių pragmatinių interesų tenkinimui. Tas ypač akivaizdu nuo 2004 m., pradėjus rengti naujus bendruosius planus, kai klestint sklypų verslui numatyti visiškai nepagrįsti ir su darna prasilenkiantys statybų plėtros sprendimai.
Žinoma, kartais bandoma siekti ir aukštesnės kokybės, rezervuojant papildomą teritoriją parkams, praėjimams prie pakrančių, teritorijas panoramoms atverti ar pan. Tuo tikslu savivaldybės pačios priima ryžtingesnius žemės naudojimo apribojimus ar statybų suvaržymus. Tačiau tokie griežtesni sprendimai, paprastai, kelia įtampas tarp vietos valdžios ir žemės savininkų, o dažnai tiesiog neturi tęsinio (nėra lėšų žemės išpirkimui, nuostolių kompensavimui) ir todėl gali būti nerealizuojami.
Kaip matyti, savivaldybės, paliktos pačios tvarkytis su teritorijų planavimu, nėra pajėgios tinkamai ginti visuomenės intereso. Todėl visuomenės interesas, kaip racionalaus žemės naudojimo numatymas bei kokybiškas urbanistinis planavimas, be valstybinio reguliavimo, taisyklių ir normų, iš esmės negali būti tinkamai užtikrinamas. Reikia pažymėti, kad nors planus ir derina daugelis institucijų, tačiau tos, kuri pateiktų bendrą vertinimą dėl svarbiausio dalyko – gyvenamosios aplinkos kokybės – nėra.
Nepaisant to, kad teritorijų vystymas ir toliau vyksta ne visada palankia visuomenei kryptimi, centrinės valdžios atstovai sprendimų ieškoti neskuba. Netgi priešingai, užuot suvaldžius neorganizuotą urbanistinę plėtrą, 2014 m. Aplinkos ministerija Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimu tik palengvino jos vystymąsi ir tokiu būdu sudarė prielaidas dar didesniam chaosui.
Tad įvertinant tokį nevaldomą urbanistinį procesą, stichiškai, pagal savo nuožiūrą, priimamus savivaldybių sprendimus, o taip pat Aplinkos ministerijos visišką šių procesų nepaisymą, ar nebūtų tikslinga teritorijų planavimą, siekiant didesnio skaidrumo ir efektyvumo, pavesti atskirai specialiai centrinei institucijai, kuri iš tikrųjų galėtų rūpintis urbanistine plėtra, viešuoju interesu.
Veiksmingos centrinės institucijos buvimas leistų formuoti ilgalaikę šalies krašto tvarkymo politiką, organizuoti jos įgyvendinimą, sudarytų prielaidas operatyviam reikalingų teisės aktų, taisyklių, normų parengimui ir tobulinimui, o taip pat teritorijų planavimo dokumentų sprendinių koordinavimui bei jų kokybės kontrolei. Šalies teritorijos ir erdvės yra neatsikuriantis išteklius, todėl tik aktyviai bei atsakingai veikiant, gali būti pasiektas darnus urbanistinis vystymas, išsaugotos vertingos žemės ūkio bei gamtinės teritorijos, kas ir būtų didžiausia nauda visuomenei.
Evaldas Ramanauskas yra architektas, KTU Architektūros ir statybos instituto Teritorijų planavimo centro vadovas.
